LAT nutarčių apžvalga 2024 m. balandžio 29 d. – gegužės 3 d.
Bendrovės visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo dėl dividendų išmokėjimo, jei bendrovė yra įsiskolinusi akcininkams pagal ankstesnius sprendimus dėl dividendų išmokėjimo.
Pareiškėja bankroto byloje prašė patvirtinti finansinį reikalavimą, kilusį iš visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais atsakovės paskirtų, bet neišmokėtų dividendų. Priimant akcininkų sprendimus, atsakovė turėjo pradelstų mokėjimų tiek kreditorei, tiek ir patiems akcininkams, nors jie įvykdyti iškart po sprendimo išmokėti dividendus priėmimo.
Kasacinis teismas išaiškino Akcinių bendrovių įstatymo (ABĮ) 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostatą, kuri draudžia visuotiniam akcininkų susirinkimui priimti sprendimą skirti ir išmokėti dividendus, jei bendrovė turi neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo.
Jei visuotiniam akcininkų susirinkimui priimant sprendimą skirti dividendus bendrovė turėjo neįvykdytų įsipareigojimų kreditoriams, kurių vykdymo terminai suėję, tačiau prievolės kreditoriams buvo įvykdytos iškart po to, iki akcininkams išmokant dividendus, laikytina, kad dividendai paskirti teisėtai. Esminė aplinkybė nėra faktas, ar dividendų skyrimo metu buvo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams. Svarbu būtų tai, jei po dividendų paskirstymo bendrovė negalėtų sumokėti savo skolų kreditoriams. Nustačius, kad pradelsta prievolė kreditoriui buvo įvykdyta po visuotinio akcininkų sprendimo paskirti dividendus, bet dar iki faktiškai išmokant dalį dividendų akcininkams, laikytina, kad dividendai paskirti ir išmokėti teisėtai.
Spręsdamas dėl dividendų skyrimo bendrovės akcininkams, kai šie akcininkai jau buvo bendrovės kreditoriai dėl anksčiau paskirtų dividendų, kasacinis teismas nurodė, kad minėtos ABĮ nuostatos tikslas yra ne akcininkų, bet trečiųjų asmenų (išorės kreditorių) apsauga. Todėl akcininkai negali nuspręsti didinti įsipareigojimo jiems paskiriant dividendus, kai anksčiau paskirti dividendai nėra išmokėti. Teismo aiškinimu, akcininkų elgesys, kelerius metus iš eilės skelbiant dividendus ir jų neišmokant, kai yra ilgalaikių įsipareigojimų kreditoriams, nors ir nepradelstų, kreditoriams pratęsus prievolių vykdymo terminus, gali būti vertinamas kaip paslėptas būdas dominuoti įmonės kreditorių susirinkime, įmonei tapus nemokiai, taip pat pretenduoti į reikalavimų patenkinimą iš įmonės turto kartu su kitais kreditoriais. Todėl laikytina, kad, neišmokėjusi akcininkams paskirtų dividendų per įstatyme nustatytą terminą, bendrovė turi pradelstų prievolių, kurių terminai yra suėję, ir šis faktas draudžia priimti sprendimą dėl naujų dividendų skyrimo.
2024 m. balandžio 29 d. Nr. e3K-3-99-381/2024
Šiuo laikotarpiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius išnagrinėjo dar 3 bylas, kurias trumpai aptariame žemiau:
Ieškovės, kuri su vaiku gyvena Jungtinėje Karalystėje ir siekė prisiteisti vaiko išlaikymą, teigimu, atsakovas gyvena Lietuvoje, todėl ieškinys dėl vaiko išlaikymo priteisimo pagal 2007-11-23 Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo nagrinėtinas Lietuvoje. Atsakovo teigimu, jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, todėl ieškinys nagrinėtinas šioje valstybėje.
LAT išaiškino, kad įprastinė (nuolatinė) gyvenamoji vieta nustatoma atsižvelgiant į tokius veiksnius kaip vieta, kurioje asmuo paprastai gyvena ir išlaiko gyvenamąją vietą, kurioje yra asmens pirmoji (arba pagrindinė) gyvenamoji vieta, kurioje jis dirba (gauna darbo užmokestį) arba lanko mokyklą, kurią konkrečią valstybę asmuo apsisprendė laikyti savo nuolatine, pastovia gyvenamąja vieta, kurioje valstybėje ketina joje pasilikti, kurią valstybę jis laiko pagrindiniu savo interesų centru. Vien asmens buvimas aktualiu metu vienoje ar kitoje valstybėje nėra pakankamas pagrindas (argumentas) jo nuolatinei gyvenamajai vietai toje valstybėje nustatyti.
Teismas nustatė, kad Jungtinėje Karalystėje atsakovas dirba, turi registruotą įmonę, šioje valstybėje gyvena jo tėvai, taip pat pats atsakovas nurodo Jungtinę Karalystę kaip savo interesų centrą, be to, Lietuvoje atsakovas negauna jokių pajamų ir neturi turto. Todėl atsakovo gyvenamoji vieta 2007 m. Hagos konvencijos prasme yra Jungtinė Karalystė. Atsižvelgiant į tai, ieškinys dėl išlaikymo vaikui priteisimo yra neteismingas Lietuvos Respublikos teismams.
2024 m. balandžio 29 d. Nr. e3K-3-103-916/2024
Ieškovas prašė panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos jam surašytą privalomąjį nurodymą. Po to, kai Lietuvos Aukščiausiame Teisme buvo priimtas ieškovo kasacinis skundas, ieškovas privalomąjį nurodymą įvykdė. Kasacinis teismas nutarė nutraukti kasacinį procesą, kadangi byloje iš esmės neliko ginčo objekto, o dalyvaujantiems asmenims – materialiojo teisinio suinteresuotumo dalyvauti ginče dėl įvykdyto privalomojo nurodymo panaikinimo.
2024 m. balandžio 29 d. Nr. e3K-3-92-916/2024
Byloje nagrinėtas žemės sklypo savininko ieškinys dėl besiribojančio sklypo dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškovo teigimu, dovanojimo sutartis buvo sudaryta siekiant pridengti žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandorius ir išvengti pagal įstatymą privalomų procedūrų, t. y. sudaryti galimybę įsigyti parduodamą sklypą besiribojančio sklypo savininkui.
Pagrindinis ir būtinas dovanojimo sutarties požymis yra jos neatlygintinumas. Nustačius, kad iš tikrųjų šalys buvo susitarusios taip, jog už dovaną bus atsilyginta, sutartis kvalifikuotina kaip apsimestinis sandoris, ir, jeigu tikrasis (pridengtasis) susitarimas atitinka įstatymus, taikytinos tokį sandorį reglamentuojančios taisyklės.
Dovanojimo sutarčių, kaip apsimestinių sandorių, sudarymo atvejais, ypač kai sumokama grynaisiais pinigais ar įskaitomos anksčiau susidariusios skolos, ne visada būna tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių tokių sandorių atlygintinumą. Kasacinis teismas išaiškino, kad vertinant, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas paprastai yra motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, gali būti įrodomieji faktai dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti. Dovanojimo sandoriai dažniau sudaromi tarp artimųjų giminaičių, todėl, nesant sandorio šalių giminystės, šalys turėtų nurodyti ir pagrįsti dovanojimo motyvus.
Aplinkybę, kad nagrinėjamoje byloje sandorio šalys siekė ne dovanoti, o pirkti (parduoti) žemės sklypus, patvirtina tai, kad atsakovai yra stambieji ūkininkai, kurie užsiima sklypų pirkimu ir pardavimu, nuoma. Teismo nuomone, šiuo atveju dovanojimo sutarties sudarymas mažai tikėtinas ir dėl finansinių aplinkybių. Kadangi atsakovų tikslas iš dirbamos ar kitaip naudojamos žemės gauti pajamų, o byloje nėra jokių įrodymų, kad dovanojimo sandoris būtų finansiškai naudingas, todėl ir pirmosios instancijos teismo nustatytas finansinis sandorio sudarymo aspektas paneigia, kad buvo sudaryta dovanojimo, bet ne pirkimo–pardavimo sutartis.
2024 m. balandžio 29 d. Nr. e3K-3-98-403/2024