LAT nutarčių apžvalga 2023 m. liepos 3 d. – liepos 7 d.
LAT nutartį komentuoja WALLESS partneris Andrius Ivanauskas.
Opciono sutartis nėra preliminarioji, todėl gali būti priverstinai įgyvendinta – teigiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) nutartyje.
Prieš kelis mėnesius Teismas priėmė ypatingos svarbos nutartį, kuria į Lietuvos teisę oficialiai įvedė opciono sutartį, leidžiančią susitarti dėl turto pirkimo–pardavimo ateityje. LAT nurodė, kad opciono sutartis nėra preliminarioji, todėl gali būti priverstinai įgyvendinta. Tai reiškia, kad viena šalis gali priversti kitą šalį parduoti daiktą ar akcijas, jei kita šalis atsisako vykdyti opciono sutartį. Jei sudaroma tik preliminarioji sutartis, ją pažeidus, šalys gali reikalauti tik nuostolių, bet ne priversti sudaryti pagrindinę sutartį (perleisti turtą).
Naujausioje 2023 m. liepos 5 d. priimtoje nutartyje LAT nurodė, kad nepaisant to, jog šalys sutartį pavadino opcionu, iš esmės sudarė preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto. Atrodo, kad pagrindinis tokią išvadą nulėmęs argumentas buvo tas, jog iki daiktų pardavimo reikėjo gauti banko, kuriam buvo įkeistas turtas, sutikimą. Todėl LAT laikė, kad opcionu pavadinta sutartis turėjo „organizacinių“ elementų, kurie labiau būdingi preliminariajai sutarčiai.
LAT jau pirmuoju sprendimu mėgino nurodyti tikslius opciono ir preliminariosios sutarties atribojimo kriterijus. Visgi, LAT turės dar daug darbo vertinant margas bylų aplinkybes, siekiant atskirti preliminariąją sutartį nuo opciono. Linkėčiau Teismui neatsitraukti nuo savo formuojamos praktikos ir suteikti didesnį svorį šalių objektyviai išdėstytiems susitarimams.
LAT nutarčių apžvalga:
Sprendžiant klausimą dėl sutarties kvalifikavimo opciono ar preliminariąja, svarbu išsiaiškinti šalių teisių ir pareigų turinį bei apimtis, o kilus ginčui – teismas pirmiausia turėtų nustatyti, ar susitarimas negali būti kvalifikuotinas kaip preliminarioji sutartis.
Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl opciono sutarties atribojimo nuo preliminariosios sutarties. Šalys sudarė sutartį, kurią pavadino „opciono“, tačiau iki sutarties objekto – nekilnojamojo turto – pardavimo reikėjo gauti banko, kuriam įkeistas turtas, sutikimą.
Kasacinis teismas nagrinėdamas bylą priminė ankstesnėje byloje išdėstytus elementus, kuriais turi būti remiamasi atribojant šias sutartis, t. y.: i) opciono sutarties objektas yra šalių ketinimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, o opciono sutarties – turtinė teisė, kuri gali būti įgyvendinama tik ateityje; ii) preliminarioji sutartis yra dvišalė – sutartyje nustatomos abipusės šalių teisės ir pareigos, opciono sutartis yra vienašalė – opciono pirkėjas įgyja teisę (ne)sudaryti sutartį ateityje; iii) preliminarioji sutartis sukuria ikisutartinius santykius (todėl nesudarius sutarties per nustatytą terminą, iš neįvykdžiusios įsipareigojimo šalies galima reikalauti nuostolių atlyginimo), priešingai, opciono sutartimi sukuriami sutartiniai santykiai (pirkėjas turi teisę reikalauti įvykdyti opciono sutartį natūra); iv) opciono sutartis yra rizikos sutartis – jai būdingas (nors neprivalomas) atlygintinumas už turtinės teisės įgijimą. Preliminariajai sutarčiai šis elementas nebūdingas.
Teismas atkreipė dėmesį, kad nacionalinėje teisėje opciono sutartis nėra išskirta kaip atskira sutarties rūšis, todėl kvalifikuojant sutartį svarbu išsiaiškinti šalių teisių ir pareigų turinį ir apimtis, o kilus ginčui dėl sudaryto susitarimo teisinio kvalifikavimo ir galimybės jį priverstinai įgyvendinti, teismas pirmiausia turėtų nustatyti, ar tokį susitarimą nėra pagrindo kvalifikuoti kaip preliminariąją sutartį.
Remdamasis pirmiau aprašytais požymiais, teismas nusprendė kad šalių sudarytas susitarimas turėtų būti kvalifikuojamas kaip preliminarioji sutartis. Tokią išvadą teismas padarė, neatsižvelgdamas į tai, kad sutartis buvo pavadinta „opciono“, bet suteikdamas didesnį svorį aplinkybei, kad sutartis turėjo „organizacinių“ elementų, t. y. iki turto perleidimo reikėjo gauti įkaito turėtojo sutikimą.
2023 m. liepos 5 d. Nr. e3K-3-189-781/2023
Šiuo laikotarpiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius išnagrinėjo dar 3 bylas, kurias trumpai aptariame žemiau:
Kasacinis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismui dėl praleisto 30 dienų termino atsisakius tvirtinti finansinį reikalavimą bankroto procese, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaryti tik pirmosios instancijos teismo išvados dėl termino praleidimo pagrįstumo. Finansinio reikalavimo pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas vertinti neturi teisės. Ginčo atveju apeliacinės instancijos teismas ne tik atnaujino terminą finansiniam reikalavimui pareikšti, bet ir tokį reikalavimą patvirtino. Todėl kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžino klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui pakartotinai.
2023 m. liepos 5 d. Nr. e3K-3-219-313/2023
LAT konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog pasibaigus asmens priverstinio gydymo terminui, nutartis dėl priverstinės hospitalizacijos termino pratęsimo negali būti apeliacinio apskundimo objektu, neatitinka prioritetinės pažeidžiamų asmenų teisių gynybos principo. Vien tik tam tikrų aplinkybių pasibaigimas nereiškia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti apeliacinio apskundimo objektas, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikino ir bylą grąžino šiam teismui nagrinėti iš esmės.
2023 m. liepos 5 d. Nr. 3K-3-218-781/2023
LAT nurodė, kad teisę inicijuoti kasacinį procesą dėl nutarčių, susijusių su žyminiu mokesčiu, turi asmenys, kurie turi pareigą sumokėti žyminį mokestį.
2023 m. liepos 5 d. Nr. 3K-3-208-421/2023