Naujas CO₂ kaštas atliekų sektoriuje: kas jį iš tiesų prisiims?
Atliekų deginimo sektoriui CO₂ kaina jau nebėra tolima teorija, nes šių metų liepos 17 d. Europos Komisija pasiūlė nuo 2031 m. į ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą (EU ETS) palaipsniui įtraukti nepavojingų atliekų deginimo ir bendro deginimo įrenginius, kurių pajėgumas viršija 3 tonas per valandą.
Praktiškai tai reikštų naują kainos dedamąją: už dalį išmetamo CO₂ reikėtų atsiskaityti apyvartiniais taršos leidimais, kurių kaina formuojasi rinkoje.
Tačiau verslui svarbiausias klausimas yra ne pati nauja prievolė. Kur kas svarbiau – kas galiausiai apmokės šią sąskaitą.
„Pagal siūlomą modelį teisinė pareiga atsiskaityti už emisijas gali tekti deginimo įrenginio operatoriui. Tačiau tai dar nereiškia, kad būtent jis galiausiai patirs ekonominę šios pareigos naštą“, – sako advokatų kontoros WALLESS partneris ekspertas Edvardas Racius.
Kaštas gali būti perkeltas į atliekų priėmimo kainą, o iš ten keliauti toliau – atliekų tvarkytojams, regioniniams atliekų tvarkymo centrams, savivaldybėms ir galiausiai atliekų turėtojams.
Būtent todėl ETS plėtra gali tapti ne vien atliekų deginimo įrenginių, bet ir ilgalaikių sutarčių, savivaldybių biudžetų bei atliekų tvarkymo kainos klausimu.
Naujas kaštas, kurio operatorius ne visada gali kontroliuoti
Atliekų sektoriuje CO₂ sąnaudų klausimas nėra toks paprastas kaip kai kuriose tradicinėse pramonės šakose. Deginimo įrenginio operatorius pats nenusprendžia, kiek plastiko, sintetinių medžiagų ar kitų iškastinės kilmės komponentų pateks į jo priimamą atliekų srautą.
Tai priklauso nuo gerokai platesnės grandinės – kokie gaminiai pateikiami rinkai, kaip vartotojai rūšiuoja, kaip veikia surinkimo sistema ir kokie perdirbimo pajėgumai yra prieinami.
Todėl atsiranda praktinė problema: operatoriui gali tekti mokėti už CO₂ kiekį, kurio dydžio jis iš esmės negali visiškai kontroliuoti.
Tikėtina, kad bent dalį tokio kašto operatoriai sieks įtraukti į atliekų priėmimo kainą. Tačiau kiek ir kam jį bus galima perkelti, labai priklausys nuo sutarčių.
Didžiausia rizika gali būti jau pasirašytose sutartyse
Naujose sutartyse būsimą ETS riziką galima aptarti iš anksto: susitarti, kuri šalis ją prisiima, kaip apskaičiuojamas papildomas kaštas, kada gali keistis paslaugos kaina ir kas nutinka reikšmingai pasikeitus taršos leidimų kainai.
Daug sudėtingesnė situacija – su ilgalaikėmis sutartimis, kurios jau vykdomos ir galios 2031 m. bei vėliau.
Jose gali apskritai nebūti nuostatos, tiesiogiai atsakančios, kas prisiima ateityje atsirandančio CO₂ apmokestinimo riziką. Tuomet svarbūs tampa labai konkretūs klausimai: ar ETS išplėtimas laikomas teisės aktų pasikeitimu, leidžiančiu peržiūrėti sutartį; ar operatorius gali reikalauti perskaičiuoti kainą; ar papildomas kaštas patenka į sutartyje numatytą indeksavimo mechanizmą; kam sutartyje jau priskirta tokio pobūdžio rizika.
Viešosiose sutartyse atsiranda dar vienas klausimas – ar ir kokia apimtimi apskritai bus galima keisti sutarties kainodarą.
„Vienas ir tas pats reguliavimo pokytis skirtingose sutartyse gali turėti visiškai skirtingas ekonomines pasekmes. Vienur operatorius galės CO₂ kainą perkelti užsakovui beveik automatiškai, kitur jam gali tekti ją absorbuoti pačiam“, – pažymi E. Racius.
Dar kitu atveju šalys gali atsidurti ginče dėl to, kam prieš dešimtmetį sudaryta sutartis iš tiesų priskyrė tokią riziką.
Vien pabranginti deginimą neužteks
Naujas CO₂ kaštas turi platesnį tikslą – skatinti atliekų susidarymo prevenciją, rūšiavimą, o atliekų perdirbimą paversti ekonomiškai konkurencingesniu atliekų tvarkymo būdu nei deginimas.
Tačiau čia atsiranda kita problema: jei deginimas pabrangs, o pakankamų alternatyvių rūšiavimo ir perdirbimo pajėgumų nebus, atliekos savaime neišnyks.
„Jeigu deginimas reikšmingai pabrangsta, tačiau tuo pat metu nesukuriama pakankamų rūšiavimo ir perdirbimo pajėgumų, gali atsirasti ekonominis stimulas atliekas nukreipti kitais kanalais – į sąvartynus, eksportuoti ar, blogiausiu atveju, atliekų netvarkyti ar tvarkyti nelegaliai“, – sako E. Racius.
Tokiu atveju atliekų tvarkymas pabrangtų, tačiau pats atliekų srautas reikšmingai nepasikeistų.
Todėl CO₂ kainos klausimas neišvengiamai susijęs ir su investicijomis. Šiandien projektuojami įrenginiai 2031 m. tik pradės savo ekonominio gyvenimo ciklą, o šiandien priimami sprendimai dėl rūšiavimo ir perdirbimo infrastruktūros lems, kokias realias alternatyvas deginimui turėsime tuomet.
2031-ieji infrastruktūros verslui nėra tolima ateitis
Komisijos pasiūlymas dar nėra galutinis, todėl jo terminai ir konkrečios sąlygos gali keistis. Vis dėlto infrastruktūros rinkos dalyviams vien dėl to atidėti pasirengimą būtų rizikinga.
Jau dabar verta peržiūrėti ilgalaikių sutarčių nuostatas dėl teisės aktų pasikeitimų ir kainos koregavimo mechanizmus, aiškiai paskirstyti būsimo CO₂ kašto riziką naujose sutartyse. Taip pat svarbu įvertinti investicijas, galinčias mažinti iškastinės kilmės CO₂ dalį atliekų sraute arba pačias emisijas.
„Infrastruktūros projektų pasaulyje penkeri metai nėra ilgas laikotarpis. Todėl klausimą, kas turės prisiimti būsimo CO₂ apmokestinimo riziką, verta kelti ne 2030-aisiais, o jau šiandien“, – pabrėžia E. Racius.
Iki šiol daugiausia buvo kalbama apie tai, ką daryti su atliekomis. Artėjant ETS plėtrai verslui teks atsakyti į kitą, ekonomiškai ne mažiau svarbų klausimą – kas sumokės už tai, kas jose yra.
Nuo šio atsakymo priklausys ne tik atliekų deginimo kaina. Jis gali pakeisti ilgalaikių sutarčių ekonomiką, savivaldybių kaštus ir investicijų sprendimus dar gerokai iki 2031-ųjų.