Kai geopolitika tampa verslo sąnaudomis
Geopolitika verslui šiandien nebėra tik naujienų srautas apie konfliktus, sankcijas ar saugumo signalus. Ji vis dažniau matoma finansavimo sąlygose, tiekimo terminuose, investuotojų atsargume, kainodaroje ir sutartyse, kurios turi veikti net tada, kai įprastos prielaidos pasikeičia.
Verslui svarbiausias klausimas nebėra, ar geopolitinis neapibrėžtumas paveiks veiklą. Klausimas – per kokį kanalą jis ateis ir ar įmonė turės pakankamai laisvės reaguoti. Politologas, Geopolitikos ir saugumo studijų centro direktorius Linas Kojala šią aplinką vertina per geopolitinių rizikų ir rinkų reakcijos logiką, o advokatų kontoros WALLESS partnerė Laura Ziferman – per praktinę verslo atsparumo pusę.
Rinkos pirmiausia įkainoja riziką
Versle natūralu norėti daugiau aiškumo prieš priimant sprendimus. Tačiau geopolitinės įtampos metu rinkos dažnai nelaukia galutinio atsakymo. Jos reaguoja į signalus, tikimybes ir galimus scenarijus.
Lino Kojalos vertinimu, rinkų signalai tokiose situacijose gali būti mišrūs: trumpalaikiai kainų pokyčiai gali vykti kartu su lūkesčiu, kad pirmasis diplomatinis žingsnis padės situaciją stabilizuoti. JAV ir Iranui patvirtinus susitarimą dėl memorandumo, kuris turėtų nutraukti karo veiksmus, praktiniu jo rezultatu būtų Hormūzo sąsiaurio „atvėrimas“ ir JAV vykdytos Irano laivų blokados nutraukimas. Vis dėlto artimiausiais mėnesiais svarbu stebėti ne tik memorandumo pasirašymą ir laivybos Hormūzo sąsiauryje normalizavimąsi, bet ir tai, koks bus tolesnių JAV ir Irano derybų turinys, ypač dėl Irano branduolinės programos ateities. Net ir šis pirmas susitarimas, pasak politologo, nebūtinai reikštų ilgalaikį stabilumą.
Verslui tai reiškia, kad vieno palankaus politinio signalo nepakanka keisti rizikos prielaidas visam metų planui. Finansavimo sąlygos, tiekimo terminai, energijos kainos ar investuotojų nuotaikos gali pasikeisti greičiau nei oficiali politinė situacija.
„Šiuo metu svarbiausia sumažinti įtampą, tačiau tai leistų tik atsikvėpti, o ne atsipalaiduoti“, – pabrėžia L. Kojala.
Verslui tai svarbu dėl vienos priežasties: kol įmonė laukia, kol „viskas paaiškės“, finansavimo sąlygos, tiekimo terminai ar kainos jau gali būti pasikeitę. Todėl geopolitinių rizikų valdymas prasideda ne nuo tikslaus spėjimo, kas įvyks, o nuo gebėjimo suprasti, kokie signalai gali paveikti konkrečią įmonės veiklą.
Geopolitika verslą dažniausiai pasiekia per sąnaudas
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad globalūs finansų rinkų svyravimai Lietuvos verslui turi ribotą reikšmę. Tačiau tiesioginis poveikis nėra vienintelis ir dažnai net ne svarbiausias.
Vertindamas poveikį Baltijos regiono verslui, L. Kojala pirmiausia išskiria antrinius kanalus – energijos kainas, transporto kaštus, trąšų kainų augimą.
Pasak politologo, Lietuvos bankas dar balandį vertino, kad konfliktas Vidurio Rytuose kelia šių metų infliacijos prognozę iki 5,1 proc., daugiausia dėl energijos kainų. Tuo pat metu globalių rinkų reakcijoje matomas lūkestis, kad su įtampa regione susijęs poveikis energetikos sektoriui stabilizuosis.
Laura Ziferman į šį klausimą žiūri iš įmonių perspektyvos. Pasak jos, Lietuvos įmonėms tiesioginis poveikis gali būti mažesnis, tačiau netiesioginis pažeidžiamumas yra realus ir dažnai nuvertinamas.
„Kai globalūs svyravimai didėja, jie verslą pasiekia per griežtesnes skolinimosi sąlygas, atsargesnius investuotojus, didesnes energijos ir logistikos sąnaudas. Tam nereikia būti bendrove, kurios akcijomis prekiaujama biržoje – užtenka turėti tiekėjus, finansuotojus ar klientus, kurie į riziką reaguoja greičiau nei pati įmonė“, – sako L. Ziferman.
Krizės nebesibaigia pavieniui – jos sluoksniuojasi
Pastarųjų metų įvykiai parodė, kad verslui pavojinga vertinti kiekvieną krizę kaip atskirą epizodą. Pandemija, tiekimo grandinių sutrikimai, energetikos kainų šokas, karas Ukrainoje, sankcijos ir įtampa kituose regionuose kūrė ne pavienes bangas, o jų seką.
- Kojalosvertinimu, į geopolitiką nebepakanka reaguoti kaip į vienkartinę krizę. „Geopolitika tapo nuolatiniu verslo rizikos veiksniu. Tai nėra vienkartinė krizė, kurią galima „išlaukti“,“ – sako jis.
Laura Ziferman taip pat atkreipia dėmesį į įmonių atsparumo ribas. Pasak jos, verslas jau absorbavo kelias viena po kitos ėjusias bangas. „Atsparumas yra, bet jis nėra neribotas. Klausimas nebėra, ar neapibrėžtumas jus paveiks, bet kaip greitai jūsų organizacija galės sureaguoti, kai tai įvyks“, – sako WALLESS partnerė.
Todėl stipresnės tampa tos organizacijos, kurios ne bando atspėti vienintelį tikslų scenarijų, o iš anksto pasiruošia keliems realistiškiems variantams.
Efektyvumo modelis patiria atsparumo testą
Efektyvumas ilgą laiką buvo laikomas savaime suprantamu stipraus verslo požymiu. Mažesni kaštai, greitesni procesai ir kuo mažiau pertekliaus daugeliui įmonių reiškė konkurencinį pranašumą. Tačiau pasikeitus aplinkai tas pats modelis vis dažniau vertinamas per kitą klausimą – ar jis išlieka veiksmingas tada, kai sutrinka įprastos veikimo prielaidos.
„Ankstesnio dešimtmečio dominuojanti logika buvo efektyvumas: optimizuoti kaštus, koncentruoti tiekėjus, mažinti perteklinius pajėgumus. Stabilioje aplinkoje šis modelis veikė gerai. Tokiomis sąlygomis kaip šiandien jis yra gerokai trapesnis“, – sako L. Ziferman.
Praktikoje tai reiškia, kad sprendimai, kurie anksčiau atrodė racionalūs, šiandien turi būti vertinami ne tik pagal kainą, bet ir pagal tai, kiek veikimo laisvės jie palieka pasikeitus aplinkybėms.
Pasak L. Ziferman, verslas vis dažniau juda nuo gryno efektyvumo prie atsparumo logikos. Tai reiškia tiekėjų diversifikavimą, geografinį lankstumą ir aiškesnį supratimą, kur įmonėje susikaupusios didžiausios priklausomybės.
Sutartys tampa vieta, kur sprendžiasi verslo tęstinumas
Geopolitinis neapibrėžtumas versle galiausiai atsiremia ne tik į tiekimo grandines ar sąnaudų eilutes, bet ir į tai, ką šalys iš anksto susitaria sutartyse. Kai aplinkybės keičiasi, būtent sutartis dažnai parodo, ar įmonė turi erdvės koreguoti kainodarą, keisti vykdymo terminus, pasitelkti alternatyvius sprendimus ar nutraukti santykį nepatirdama neproporcingos rizikos.
„Teisiniu požiūriu sutarčių rengimas tapo daug aktyvesne diskusija. Force majeure sąlygos, kurios anksčiau dažnai buvo laikomos standartinėmis, dabar derinamos daug rimčiau“, – sako L. Ziferman.
Pasak WALLESS partnerės, vis svarbesni tampa kainų koregavimo mechanizmai, teisės įsikišti ar perimti tam tikrų įsipareigojimų vykdymą, nutraukimo pagrindai ir kitos nuostatos, kurios leidžia sutarčiai išlikti veikiančiai pasikeitus sąlygoms.
Vadovams verta labai praktiškai paklausti: ar sutartis leidžia koreguoti kainą, kai keičiasi sąnaudos? Ar numatyta, kas vyksta vėluojant tiekimui? Ar force majeure sąlygos realiai pritaikytos šiandienos rizikoms? Ar įmonė turi teisę keisti tiekėją, vykdymo modelį arba nutraukti santykį, jei rizika tampa neproporcinga?
Svarbu klausti ne tik apie kainą ir terminą. Ne mažiau svarbu suprasti, kokias veikimo galimybes sutartis suteikia pasikeitus aplinkybėms ir ar įmonė geba tomis galimybėmis pasinaudoti pakankamai greitai.
Atsparumas tampa ilgalaikio konkurencingumo sąlyga
Geopolitinis neapibrėžtumas nėra laikina tema, kurią galima aptarti kartą per metus ir padėti į rizikų sąrašą. Jis jau veikia finansavimą, tiekimą, kainodarą, investuotojų lūkesčius, sutarčių vykdymą ir vadovų sprendimų greitį.
Politologas Linas Kojala pabrėžia, kad „pagrindo panikai nėra, tačiau nederėtų ir manyti, kad esamas nestabilumas bus trumpalaikis“. Tokia logika svarbi ir verslui: rizikos nereikia dramatizuoti, bet jos negalima ir nurašyti kaip laikino triukšmo. „Atsargumas be struktūros veda į paralyžių. Pasitikėjimas be pasirengimo veda į pažeidžiamumą“, – sako WALLESS partnerė.
Geopolitika nebėra tik naujienų tema. Ji jau yra verslo valdymo dalis – finansavimo, tiekimo, kainodaros, sutarčių ir sprendimų greičio klausimas. O atsparumas tampa ne papildomu saugikliu, bet viena svarbiausių ilgalaikio konkurencingumo sąlygų.
„Geriausiai šioje aplinkoje tvarkosi ne tos įmonės, kurios nuspėjo kiekvieną įvykį. Tai įmonės, kurios susikūrė pakankamai lankstumo, kad joms nereikėtų visko nuspėti“, – pabrėžia Laura Ziferman.