ES sankcijos: kaip išvengti rizikų, kurios sustabdo sandorius

Ignas Urbonas, WALLESS vyresnysis teisininkas

Įmonė turi pasirašytą sutartį, prekės paruoštos eksportui, krovinys pajuda, tačiau muitinė sustabdo procedūrą ir paprašo pagrįsti, kodėl prekės nėra dvejopo naudojimo. Arba bankas sustabdo mokėjimą, nes sandoryje atsiranda sankcijų rizikos požymių. Dar kita situacija – ilgametis verslo partneris patenka į sankcijų sąrašą, o įmonė staiga turi spręsti, ar gali vykdyti jau prisiimtus įsipareigojimus. 

Tokios situacijos verslui šiandien nebėra teorinės. Sankcijų reguliavimas Europos Sąjungoje tapo viena dinamiškiausių ir praktiškai jautriausių teisinių sričių. Tai jau ne vien geopolitikos klausimas, o kasdienė veiklos rizika Lietuvos eksportuotojams, gamintojams, logistikos įmonėms, prekybininkams ir tarptautinėse grupėse veikiantiems verslams. 

Todėl sankcijos seniai nebėra vien klausimas „ar mūsų partneris yra sankcijų sąraše?“. Vadovams tenka vertinti, su kuo sudaromas sandoris, kas yra galutiniai naudos gavėjai, kokios prekės ar paslaugos tiekiamos, kokia jų paskirtis, kur jos keliauja ir ar sandoris negali būti laikomas bandymu apeiti sankcijas. 

Vien sąrašo patikros nebepakanka 

ES sankcijos – tai ribojamosios priemonės, taikomos tam tikroms valstybėms, įmonėms, organizacijoms ar fiziniams asmenims. Dažniausiai jos siejamos su Rusija ir Baltarusija, tačiau panašūs instrumentai taikomi ir kitų jurisdikcijų atžvilgiu. Sankcijos gali reikšti draudimą sudaryti sandorius su konkrečiais asmenimis, importo ar eksporto apribojimus, draudimą teikti tam tikras paslaugas ar pareigą įšaldyti lėšas. 

Vis dėlto praktikoje vien ES sankcijų sąrašų patikrinimo nepakanka. Nors sistema ES yra bendra, valstybės narės gali turėti papildomų nacionalinių ribojimų. Pavyzdžiui, Lietuva yra patvirtinusi nacionalinį dvejopo naudojimo prekių, kurias draudžiama eksportuoti į Rusiją ir Baltarusiją, sąrašą. Kitos valstybės taip pat turi nacionalinius sankcionuotų asmenų sąrašus. 

Verslui tai reiškia labai praktišką dalyką: sandoris gali atrodyti tvarkingas pagal vieną patikrą, bet kelti rizikų pagal kitą. Įmonėms, veikiančioms keliose jurisdikcijose ar turinčioms tarptautines tiekimo grandines, nebeužtenka formaliai patikrinti vieno sąrašo ir laikyti klausimą uždarytu. 

Sankcijų laikymasis – aktyvi verslo pareiga 

Sankcijų laikymasis nėra vien draudimas „nedirbti su sankcionuotais asmenimis“. Tai aktyvus procesas, kuris turi būti įdiegtas į kasdienius įmonės sprendimus. 

Verslo partneriai turi būti tikrinami reguliariai – ne tik prieš pasirašant sutartį, bet ir viso bendradarbiavimo metu. Ir ne tik pati įmonė, bet ir jos vadovai, akcininkai bei galutiniai naudos gavėjai. Praktikoje rizika neretai slypi ne pirmame sandorio lygmenyje, o už kelių nuosavybės ar kontrolės grandinės sluoksnių. 

Lygiai taip pat svarbu pasirūpinti tinkamomis sutarčių nuostatomis. Vis dar pasitaiko situacijų, kai sutartyse nėra aiškiai numatyta, kas vyksta, jei sandorio vykdymas tampa neįmanomas dėl sankcijų, jei partneris patenka į sąrašą ar jei paaiškėja, kad prekės gali būti nukreiptos į draudžiamą rinką. Tokiais atvejais verslas ne tik susiduria su reguliavimo rizika, bet ir gali įsivelti į sudėtingus komercinius ginčus. 

Galiausiai – dokumentavimas. Partnerių patikros rezultatai, korespondencija, sutartys, galutinio naudojimo patvirtinimai, darbuotojų supažindinimas su vidaus tvarkomis – visa tai gali tapti esminiais įrodymais, jei vėliau kiltų klausimų dėl konkretaus sandorio teisėtumo. Sankcijų srityje neužtenka elgtis teisingai, svarbu ir galėti tai įrodyti. 

Dvejopo naudojimo prekės: rizika slypi techninėse detalėse 

Viena sudėtingiausių sričių eksportuotojams – dvejopo naudojimo prekės. Tai prekės, kurios gali būti naudojamos tiek civiliniais, tiek kariniais tikslais. Į šią kategoriją gali patekti ne tik akivaizdžiai jautri technologinė įranga, bet ir iš pirmo žvilgsnio įprastos pramoninės prekės. 

Būtent čia verslas dažnai susiduria su netikėtumu: komerciniu požiūriu prekė atrodo įprasta, tačiau jos techniniai parametrai, komponentai ar galimas panaudojimas sukuria papildomų klausimų. Todėl eksportuotojams nepakanka žinoti prekės pavadinimo ar bendro aprašymo – būtina vertinti technines charakteristikas, klasifikavimą, KN kodus ir galutinę paskirtį. 

Praktikoje muitinė gali sustabdyti eksportą ir paprašyti pagrįsti, kodėl konkreti prekė nelaikytina dvejopo naudojimo preke. Tokiose situacijose svarbu turėti ne bendro pobūdžio paaiškinimą, o argumentuotą techninę poziciją. Reikšmingas dokumentas šiame kontekste – galutinio naudojimo sertifikatas, kuriame pirkėjas patvirtina, kad prekės bus naudojamos tik teisėtam civiliniam tikslui ir nebus nukreiptos į draudžiamas rinkas. 

Kitaip tariant, rizika kartais slypi ne sutarties antraštėje ir net ne partnerio pavadinime, o techninėje specifikacijoje. 

Tarptautinėms grupėms – papildomi spąstai 

Dar sudėtingesni klausimai kyla tarptautinėms įmonių grupėms, turinčioms dukterinių bendrovių Rusijoje ar Baltarusijoje. Nors tokios dukterinės įmonės dažnai veikia pagal vietos teisę, ES motininė bendrovė negali jų naudoti ribojimų apėjimui ar priimti sprendimų, kurie lemtų draudžiamą veiklą. 

Tai svarbu ne tik tęsiant veiklą, bet ir bandant iš tokių rinkų pasitraukti. Pasitraukimo sandoriai reikalauja itin atidaus vertinimo: net formaliai teisėtas akcijų pardavimas gali kelti rizikų, jei yra susijęs su sankcionuotomis prekėmis, įranga ar turtu. Sprendimas „uždaryti klausimą” parduodant verslą ne visada yra toks paprastas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. 

Ką turėtų padaryti vadovai? 

Pradėti reikėtų nuo aiškios atitikties politikos – dokumentuotos tvarkos, kurioje numatyta, kas tikrina partnerius, kokie sąrašai naudojami, kaip dažnai atliekama pakartotinė patikra ir kokie sprendimai priimami nustačius riziką. 

Sutartyse verta numatyti sankcijų laikymosi garantijas, informavimo pareigas ir teisę stabdyti vykdymą ar nutraukti sutartį, jei tokia rizika atsiranda. Prekių techninės charakteristikos ir galutinis naudojimas – ypač kai prekės keliauja į aukštesnės rizikos rinkas – turi būti vertinami nuosekliai, o ne tik tuomet, kai iškyla klausimų. Ir būtina reguliariai sekti reguliavimo pokyčius: sprendimai, kurie buvo priimtini vakar, nebūtinai bus saugūs rytoj. 

Pažeidimas gali lemti ne tik finansines baudas ar komercinius ginčus – tam tikrais atvejais gali kilti ir asmeninė atsakomybė sprendimus priėmusiems asmenims. Tad atitikties klausimas neturėtų būti paskutinės minutės patikrinimas prieš išsiunčiant krovinį. 

Tinkamai sukurta sankcijų atitikties sistema nėra vien teisinė apsauga. Tai ir patikimumo signalas partneriams, bankams, investuotojams bei klientams. Verslo aplinkoje, kurioje geopolitinė rizika tapo kasdienybės dalimi, gebėjimas ją valdyti tampa konkurenciniu pranašumu.