Skaitmenizacija nesibaigia sistemos sukūrimu: kur baigiasi projektas ir kur prasideda valstybės atsakomybė

Raimondas Andrijauskas, WALLESS ekspertas

Valstybės informacinių sistemų sutrikimai nėra tik IT problema. Kai neveikia registrai, licencijų, sveikatos, socialinių išmokų ar mokesčių administravimo sistemos, stringa ir dalis valstybės: paslaugos, terminai, sprendimai ir pasitikėjimas institucijomis. 

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje nuskambėję incidentai, įskaitant Registrų centro atvejį, neturėtų būti vertinami kaip pavieniai techniniai nesklandumai. Jie primena gilesnę problemą: viešajame sektoriuje informacinės sistemos vis dar pernelyg dažnai suvokiamos kaip projektai, o ne kaip ilgalaikė valstybės infrastruktūra. 

Skirtumas esminis. Projektas turi pradžią, pabaigą, biudžetą ir rezultatų rodiklius. Infrastruktūra turi gyvavimo ciklą, nuolatinę priežiūrą, saugumo testavimą, atnaujinimus, atsakomybės grandinę ir aiškų finansavimo modelį. Sistema, nuo kurios priklauso gyventojų teisės, viešosios paslaugos, licencijos, registrai ar verslo procesai, negali būti traktuojama kaip vienkartinis IT produktas. 

Projektas baigiasi, o atsakomybė tik prasideda 

Problema ypač išryškėja tada, kai sistemos kuriamos naudojant Europos Sąjungos finansavimą. Pats finansavimas nėra problema – priešingai, ES lėšos leidžia įgyvendinti projektus, kuriems nacionaliniame biudžete dažnai pritrūktų prioriteto. Rizika atsiranda vėliau: sistema sukuriama, rodikliai pasiekiami, ji formaliai paleidžiama, o pasibaigus finansavimo laikotarpiui lieka esminis klausimas – kas ir už ką ją prižiūrės? 

Čia prasideda valstybės skaitmenizacijos pilkoji zona. Sistemai veikti reikia ne tik serverių ar licencijų, bet ir nuolatinio finansavimo, kibernetinio saugumo, specialistų, integracijų palaikymo, auditų, duomenų kokybės kontrolės ir prisitaikymo prie teisės aktų pokyčių. Tačiau šios išlaidos ne visada matomos politiniuose prioritetuose. Naują sistemą pristatyti patrauklu, tačiau kalbėti apie seną – nors ir nemadinga – būtina.  

Verslui tai nėra abstrakti viešojo sektoriaus problema. Nuo valstybės informacinių sistemų patikimumo priklauso sandorių registravimas, leidimų ir licencijų išdavimas, mokesčių administravimas, viešieji pirkimai, darbuotojų socialinio draudimo duomenys ir daugelis kitų kasdienių sprendimų. Kuo daugiau procesų perkeliama į skaitmeninę erdvę, tuo didesnė tampa jų sustojimo kaina. 

Ypač jautru, kai valstybės sistemose tvarkomi sveikatos duomenys, finansinė informacija ar kiti jautrūs duomenų rinkiniai. Teisinis reguliavimas reikalauja ne tik turėti teisėtą duomenų tvarkymo pagrindą, bet ir užtikrinti tinkamas technines bei organizacines saugos priemones. Viešasis interesas turi būti įgyvendinamas taip, kad visame sistemos gyvavimo cikle būtų apsaugotos žmogaus teisės ir duomenų apsaugos principai. 

Dar viena rizika – institucinė fragmentacija. Daugelis sistemų kuriamos pagal konkrečios institucijos poreikį, funkciją ir finansavimo logiką. Tačiau gyventojui ir verslui valstybė yra viena. Jei viena sistema neveikia, kita nesusikalba su trečia, o ketvirta reikalauja dar kartą pateikti tuos pačius duomenis, vartotojui nesvarbu, kuri institucija buvo projekto vykdytoja. Jam svarbu, ar valstybė geba veikti patikimai. 

Ką turėtų keisti valstybė 

Skaitmenizacijos kokybę turėtume matuoti ne pagal sukurtų sistemų skaičių, o pagal tai, ar jos veikia tada, kai valstybei, verslui ir žmonėms jų labiausiai reikia. Todėl kiekvienai reikšmingai valstybės informacinei sistemai dar prieš jos paleidimą turėtų būti numatytas ilgalaikis priežiūros, finansavimo ir atnaujinimo modelis. 

Ne mažiau svarbus ir teisinis lygmuo. Kai sistema perduodama kitam tvarkytojui, turi būti aišku, ar kartu perduodamos duomenų valdymo atsakomybės, ar naujas tvarkytojas turi kompetenciją ir finansavimą užtikrinti saugumą, ar teisės aktai atitinka faktinį duomenų tvarkymo modelį. Taip pat būtina įvertinti, ar vienam tikslui sukurta sistema vėliau nepradedama naudoti platesniais analitikos ar kontrolės tikslais be pakankamo teisinio pagrindo. 

Praktinių pokyčių reikėtų kelių. Pirma, sistemos priežiūra turi būti finansuojama taip pat aiškiai kaip jos sukūrimas. Antra, dar iki paleidimo turi būti paskirtas atsakingas subjektas už saugumą, duomenų kokybę, integracijas ir teisinių reikalavimų laikymąsi. Trečia, valstybė turėtų nuosekliau vertinti sistemų sąveikumą ir vengti uždarų sprendimų, veikiančių tik vienos institucijos logikoje. Ketvirta, reikalingi reguliarūs ne tik techniniai, bet ir teisiniai bei duomenų valdysenos auditai. 

Registrų centro incidentas ar bet kuris kitas panašus atvejis yra ne vienos institucijos problema. Tai priminimas, kad valstybės IT sistemos nebėra pagalbinis administravimo įrankis. Tai infrastruktūra, nuo kurios priklauso paslaugų tęstinumas, duomenų saugumas ir pasitikėjimas valstybe. Todėl skaitmenizacija turi būti ne projektų portfelis, o valstybės infrastruktūros politika.