LAT nutarčių apžvalga 2026 m. gegužės 25 d. – gegužės 29 d.
Šiuo laikotarpiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius išnagrinėjo 6 bylas. Trumpai:
- Pilietybės atkūrimas | Vilniaus krašto gyventojai, atitikę 1939 m. įstatymo sąlygas, buvo laikomi Lietuvos piliečiais ipso jure, nepaisant Lenkijos pilietybės ar paso turėjimo
- ES sankcijų įgyvendinimas | Sankcionuotam asmeniui priklausant 50 proc. bendrovės akcijų, preziumuojama jo kontrolė, o bankai privalo įšaldyti bendrovės lėšas
- Tarpininko teisė į atlygį | Tarpininkui priklauso proporcingas atlygis už faktiškai suteiktas paslaugas, net jei galutinis sutarties tikslas pasiektas daugiausia kliento pastangomis
- Valstybės atsakomybė už per ilgą baudžiamąjį procesą | Ieškovas turi nurodyti konkrečius nepagrįsto delsimo laikotarpius – vien teiginio, kad procesas truko per ilgai, nepakanka
- Draudimo išmokos mažinimas | Draudikas negali mažinti draudimo išmokos remdamasis sutartyje neaptartomis draudėjo pareigomis
- Povedybinės sutarties negaliojimas | Povedybinė sutartis negali būti pripažinta prieštaraujančia viešajai tvarkai ar gerai moralei vien dėl to, kad prieš jos sudarymą vienas sutuoktinis buvo prisiėmęs prievolę kreditoriui – kreditorius turi įrodyti, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties tikslas buvo išvengti prievolių vykdymo
- Pilietybės atkūrimas | Vilniaus krašto gyventojai, atitikę 1939 m. įstatymo sąlygas, buvo laikomi Lietuvos piliečiais ipso jure, nepaisant Lenkijos pilietybės ar paso turėjimo
Pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelė iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, siekdama pagrįsti teisę atkurti Lietuvos pilietybę.
LAT išaiškino, kad pagal 1939 m. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnį asmenys, atitikę įstatyme nustatytas sąlygas, buvo laikomi Lietuvos piliečiais ipso jure. Tam nereikėjo jokių papildomų veiksmų ar sprendimų, o pasas buvo laikomas pilietybę patvirtinančiu, bet ne ją suteikiančiu dokumentu.
Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad Vilniaus krašto gyventojai, atitikę įstatymo sąlygas, buvo laikomi Lietuvos piliečiais nepaisant to, kad okupacijos metu Lenkijos valdžios institucijos jiems buvo išdavusios Lenkijos pasus. Be to, pagal 1939 m. Pilietybės įstatymą ne Lietuvos pilietė, susituokusi su Lietuvos piliečiu, Lietuvos pilietybę įgydavo automatiškai, be papildomų formalumų.
LAT priminė, kad sprendžiant dėl asmens Lietuvos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. reikšminga nustatyti, ar asmuo buvo įgijęs Lietuvos pilietybę pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, ar jos nebuvo netekęs ir ar išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
2026 m. gegužės 27 d. Nr. e3K-3-89-1249/2026
- ES sankcijų įgyvendinimas | Sankcionuotam asmeniui priklausant 50 proc. bendrovės akcijų, preziumuojama jo kontrolė, o bankai privalo įšaldyti bendrovės lėšas
G Ginčas kilo dėl to, kad bankai įšaldė savo kliento (juridinio asmens) lėšas banko sąskaitose, atsižvelgdami į tai, kad bendrovės akcininkas buvo įtrauktas į ES sankcijų sąrašą pagal reglamentą dėl Baltarusijai taikomų ribojamųjų priemonių. Bendrovė reikalavo įpareigoti bankus vykdyti banko sąskaitos sutartis, leidžiant jai be apribojimų disponuoti banko sąskaitose esančiomis lėšomis.
LAT kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Atsižvelgdamas į ESTT išaiškinimą, LAT konstatavo, kad aplinkybė, jog 50 proc. bendrovės akcijų priklauso į ES sankcijų sąrašą įtrauktam asmeniui, sudaro pagrindą taikyti bendrovės lėšų kontrolės prezumpciją. Todėl tokios bendrovės banko sąskaitose esančios lėšos laikomos sankcionuoto asmens valdomomis ar kontroliuojamomis lėšomis ir turi būti įšaldytos. LAT pažymėjo, kad bankai, atlikę pirminę patikrą, privalėjo taikyti lėšų įšaldymą ir neturėjo diskrecijos pasirinkti kitokio elgesio modelio.
2026 m. gegužės 27 d. Nr. e3K-3-29-1075/2026
- Tarpininko teisė į atlygį | Tarpininkui priklauso proporcingas atlygis už faktiškai suteiktas paslaugas, net jei galutinis sutarties tikslas pasiektas daugiausia kliento pastangomis
Tarpininkavimo paslaugų teikėja kreipėsi į teismą, prašydama priteisti visą sutartinį atlygį (79 500 Eur) už kredito paieškos ir organizavimo paslaugas. Atsakovė atsisakė mokėti, teigdama, kad ieškovė nedalyvavo esminiame kredito organizavimo etape, nes po preliminaraus banko pasiūlymo pateikimo reikalingus dokumentus bankui teikė pati atsakovė.
LAT konstatavo, kad kredito išmokėjimo faktas savaime nesuteikia tarpininkui teisės į visą sutartinį atlygį. Sprendžiant dėl teisės į atlygį, būtina vertinti, kokius konkrečius aktyvius veiksmus tarpininkas atliko kliento naudai visame kredito suteikimo procese.
Tačiau LAT pripažino nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad ieškovei apskritai nepriklauso atlygis. Kasacinis teismas pažymėjo, kad tarpininkavimo santykiuose kliento ar kreditoriaus suradimas ir ryšio su juo užmezgimas laikytinas reikšmingu prisidėjimu prie galutinio sutarties tikslo net ir tais atvejais, kai vėliau šis tikslas pasiekiamas daugiausia paties kliento pastangomis. Kadangi ieškovė surado kreditorių, inicijavo bendradarbiavimą su juo, pateikė pirminius dokumentus ir gavo preliminarų finansavimo pasiūlymą, tačiau vėlesniame etape kredito organizavimo paslaugas teikė tik iš dalies, LAT paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisti proporcingą – 50 proc. – sutartinio atlygio dalį.
2026 m. gegužės 27 d. Nr. e3K-3-84-684/2026
- Valstybės atsakomybė už per ilgą baudžiamąjį procesą | Ieškovas turi nurodyti konkrečius nepagrįsto delsimo laikotarpius – vien teiginio, kad procesas truko per ilgai, nepakanka
Išteisintas valstybės tarnautojas reikalavo iš valstybės atlyginti žalą dėl daugiau kaip ketverius metus trukusio baudžiamojo proceso, tačiau nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių nepagrįsto delsimo epizodų ir apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, kad procesas buvo pernelyg ilgas.
LAT išaiškino, kad ieškovas, reikalaudamas žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnį dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės, privalo nurodyti konkrečius proceso organizavimo trūkumus, delsimo laikotarpius ar valstybės institucijų klaidas, lėmusias proceso užsitęsimą. Vien bendro pobūdžio teiginių apie ilgą proceso trukmę nepakanka. Nenustačius valstybės neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė nekyla, todėl kitų jos sąlygų vertinimas tampa nereikšmingas.
LAT taip pat priminė, kad kai valstybės tarnautojas nuo pareigų nušalinamas teismo nutartimi pagal BPK, o ne pagal Valstybės tarnybos įstatymą, galimos žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas pagal CK 6.272 straipsnį, o ne pagal VTĮ 41 straipsnio 2 dalį.
2026 m. gegužės 27 d. Nr. e3K-3-86-421/2026
- Draudimo išmokos mažinimas | Draudikas negali mažinti draudimo išmokos remdamasis sutartyje neaptartomis draudėjo pareigomis
Automobilio kasko draudimu apsidraudęs vartotojas prarado automobilio raktelį su dokumentais, tačiau nesiėmė papildomų apsaugos priemonių. Vėliau automobilis buvo pavogtas. Draudikas, iš anksto neįteikęs draudėjui draudimo taisyklių ir individualiose sutarties sąlygose nenustatęs tokių pasekmių, draudimo išmoką sumažino 50 proc.
LAT išaiškino, kad CK 6.1013 straipsnio 3 dalis, nustatanti draudėjo pareigą imtis priemonių žalai sumažinti, reglamentuoja draudėjo elgesį draudžiamojo įvykio metu ir po jo, todėl negali būti taikoma kaip pagrindas mažinti draudimo išmoką dėl draudėjo veiksmų iki draudžiamojo įvykio. Kasacinis teismas pažymėjo, kad draudiko teisė mažinti turto draudimo išmoką dėl didelio draudėjo neatsargumo kyla iš Draudimo įstatymo 106 straipsnio, kuris reikalauja, kad tokie atvejai būtų aiškiai nustatyti draudimo sutartyje ir aptarti individualiai. Nesant tokių sąlygų, draudimo išmoka negali būti mažinama.
2026 m. gegužės 27 d. Nr. e3K-3-91-1120/2026
- Povedybinės sutarties negaliojimas | Povedybinė sutartis negali būti pripažinta prieštaraujančia viešajai tvarkai ar gerai moralei vien dėl to, kad prieš jos sudarymą vienas sutuoktinis buvo prisiėmęs prievolę kreditoriui – kreditorius turi įrodyti, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties tikslas buvo išvengti prievolių vykdymo
Ieškovė, negalėdama išieškoti skolos iš atsakovo, ginčijo jo ir sutuoktinės sudarytą povedybinę sutartį, teigdama, kad ji buvo sudaryta netrukus po paskolos sutarties ir skirta apsaugoti ateityje atsakovės vardu įgyjamą turtą nuo galimo išieškojimo.
LAT išaiškino, kad vien paskolos ir povedybinės sutarties sudarymo laiko artumas savaime neįrodo, jog sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Siekiant sandorį pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.81 straipsnį, būtina įrodyti, kad pagrindinis ir vienintelis šalių tikslas buvo pažeisti kreditoriaus interesus. Kadangi povedybinė sutartis nustatė tik būsimo turto režimą ir nepakeitė iki jos sudarymo atsiradusių prievolių, nebuvo pagrindo laikyti, kad ji pablogino kreditoriaus padėtį.
LAT taip pat pažymėjo, kad tariamojo sandorio esminis požymis yra jo realus nevykdymas. Kadangi atsakovė savo vardu įgijo turtą ir prisiėmė prievoles kreditoriams, povedybinė sutartis sukėlė realias teisines pasekmes ir negali būti laikoma tariamuoju sandoriu. Be to, kreditorius, siekiantis paskolos sutartį pripažinti bendra sutuoktinių prievole, turi įrodyti, kad paskola buvo sudaryta šeimos interesais arba kitam sutuoktiniui sutikus, nes paskolos sutartims CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatyta sutuoktinio sutikimo prezumpcija netaikoma.
2026 m. gegužės 28 d. Nr. e3K-3-92-916/2026