LAT nutarčių apžvalga 2024 m. birželio 17 d. – birželio 21 d.
Šiuo laikotarpiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius išnagrinėjo 6 bylas, kurias trumpai aptariame žemiau:
Kasacinio teismo nagrinėtoje byloje hipotekos sandoris buvo pripažintas negaliojančiu dėl to, kad nekilnojamojo turto objektą (butą) hipoteka įkeitęs skolininkas dar iki hipotekos sandorio sudarymo butą pagal preliminarią sutartį buvo pardavęs kitam asmeniui, ne hipotekos kreditoriui. Atsakovas (hipotekos kreditorius) byloje siekė pasinaudoti CK 4.197 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta taisykle, pagal kurią sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisė lieka galioti net ir tuo atveju, kai hipotekos sandoris pripažįstamas negaliojančiu tokiu pagrindu, už kurį hipotekos kreditorius neatsako. Kasacinis teismas pateikė išaiškinimą, kokie kriterijai taikomi vertinant, ar hipotekos kreditorius gali būti laikomas sąžiningu minėtos normos prasme. Teismas konstatavo, kad kreditoriui, siekiančiam pagrįsti savo, kaip daiktinės teisės (hipotekos) įgijėjo, sąžiningumą, keliami aukštesni rūpestingumo ir apdairumo reikalavimai, nes jis finansavimo teisiniuose santykiuose veikia kaip profesionalas (verslininkas). Pasak kasacinio teismo, kreditorius, siekdamas hipoteka užsitikrinti skolos grąžinimą, turi pasidomėti ir įsitikinti, ar plėtotojo (skolininko) pasiūlytas įkeisti konkretus nekilnojamasis daiktas – butas, esantis objekte, kurio statybą kreditorius finansuoja, iš tikrųjų nėra parduotas kitiems asmenims. Šiai pareigai įvykdyti nepakanka patikrinti duomenis viešajame registre ir gauti rašytinius plėtotojo (skolininko) patvirtinimus. Pasak kasacinio teismo, informaciją rūpestingas ir apdairus kreditorius gali ir turi patikrinti ir kitais būdais: pavyzdžiui, kaip potencialus pirkėjas kreipdamasis į pardavėją dėl galimybės įsigyti konkretų butą, patikrindamas, ar faktiškai pastatytu butu niekas nesinaudoja, jo neįsirenginėja, jame negyvena ir pan.
Maža to, teismas sprendė, kad preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties neįregistravimas viešame registre nereiškia, jog ji negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, nes tokios sutartys sudaromos, kai dar nėra sukurtas registre registruotinas nekilnojamojo turto objektas. Teismo vertinimu, draudimas prieš trečiuosius asmenis naudoti neįregistruotas preliminariąsias sutartis paneigtų teisinį reguliavimą, pagal kurį tik į įstatymų nustatyta tvarka suformuotą ir įregistruotą nekilnojamojo turto objektą galį būti registruojamos teisės, o taip pat tai reikštų, kad iš asmens reikalaujama neįmanomo (įregistruoti teises į objektą, kuris nėra įregistruotas dėl to, kad dar nėra sukurtas).
2024 m. birželio 19 d. Nr. e3K-3-124-403/2024
LAT byloje išaiškino, kaip turi būti taikoma Tarptautinės futbolo federacijos (FIFA) statute įtvirtinta arbitražinė išlyga ginčui dėl komisinio atlygio už futbolininko perleidimą. Kasacinis teismas priminė anksčiau suformuotą praktiką, kurioje nurodoma, kad, esant sudarytam ir galiojančiam arbitražiniam susitarimui dėl tam tikro ginčo, teismas turi pareigą nukreipti šalis į arbitražą. Apžvelgęs ankstesnę praktiką dėl sporto federacijų ginčų, arbitražinio susitarimo sudarymo pareikiant nuorodą į kitą dokumentą, teismas pažymėjo, kad ieškovas yra FIFA licencijuotas agentas, o atsakovas Dzūkijos futbolo klubas „Dainava“ yra Alytaus apskrities futbolo federacijos narys. Pastaroji organizacija yra Lietuvos futbolo federacijos (LFF) narė. Atsakovui ir jo veiklai būdingus reikalavimus nustato ir jų laikymąsi įgyvendina LFF bei Alytaus apskrities futbolo federacijos norminiai aktai, taip pat FIFA, kurios narė yra LFF, ir kiti norminiai aktai. Ieškovas, būdamas FIFA oficialus registruotas tarpininkas, taip pat privalo vadovautis FIFA statutu. LFF įstatų 61 straipsnyje reglamentuojama, kad LFF pripažįsta nepriklausomą tarptautinį Sporto arbitražo teismą (CAS), esantį Lozanoje, Šveicarijoje, kaip ginčus tarp LFF, narių, LFF organų, lygų, klubų, žaidėjų, oficialių asmenų nagrinėjančią instituciją. Įvertinę šias aplinkybes, teismas paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, nukreipiančią šalis į arbitražą.
2024 m. birželio 19 d. Nr. e3K-3-126-611/2024
Išnagrinėjęs bylą dėl ieškinio senaties termino reikalavimams dėl daikto kokybės, kasacinis teismas išaiškino normą, numatančią, kad ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (Civilinio kodekso redakcija, galiojusi iki 2022-01-01). Kadangi ieškinio senaties terminas ieškiniui dėl parduoto daikto trūkumų pareikšti prasideda nuo to momento, kai pirkėjas gauna atsakymą, kuriuo pardavėjas atsisako tenkinti pirkėjos reikalavimą, kasacinis teismas pripažino pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad ieškinio senaties terminas ginčo atveju prasidėjo, kai pirkėja, reaguodama į pardavėjo nesutikimą su daikto trūkumais, savo rašte nurodė, jog nepavykus taikiai susitarti ji ketina ginčą spręsti teisės aktų nustatyta tvarka.
Teismas atsisakė atnaujinti ieškinio senaties terminą motyvuodamas tuo, kad daikto trūkumus buvo galima nustatyti ir be specialių žinių, o tai, jog pirkėja buvo teisinio išsilavinimo neturinti vartotoja, savaime neatleidžia jos nuo pareigos būti rūpestingai ir apdairiai.
2024 m. birželio 19 d. Nr. e3K-3-128-421/2024
Išsprendęs klausimą dėl parduodamo daikto perdavimo pirkėjui momento nustatymo, LAT konstatavo, kad daikto, kuris yra pardavėjo patalpose, o pirkėjas turi daiktą išsimontuoti, perdavimas laikomas įvykusiu, kai pirkėjas baigia daikto išmontavimo darbus, daiktą pasiima ir pašalina iš pardavimo vietos. Byloje nustačius, kad pirkėjas, nebaigęs daikto išmontavimo darbų, pareiškė pretenzijas dėl daikto kokybės trūkumų, kasacinis teismas sprendė, jog daiktas pirkėjui nebuvo perduotas ir nuosavybė į daiktą jam neperėjo.
2024 m. birželio 19 d. Nr. e3K-3-129-403/2024
Išsprendęs klausimą dėl subjektų, kurie gali reikšti ieškinį dėl ginčijamo testamento pripažinimo negaliojančiu, LAT išaiškino, kad ieškinį reikšti gali asmenys, kurių teisiniams santykiams turi įtakos testamento nuginčijimas, t. y. įpėdiniai pagal įstatymą arba pagal testamentą, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis. Galimi įpėdiniai savo aktyviais arba pasyviais veiksmais gali išreikšti savo norą arba nenorą dalyvauti paveldėjimo santykiuose. Jeigu nei vienas iš aukštesnės eilės įpėdinių faktiškai nevaldo turto arba nesikreipė į notarą, laikytina, kad jie atsisako savo teisės į paveldėjimą. Byloje buvo nustatyta, kad vienintelis gyvas likęs aukštesnės eilės įstatyme apibrėžtas įpėdinis nerodė noro prisidėti prie paveldėjimo santykių, dėl to ieškinį pateikęs penktos eilės įpėdinis pagal įstatymą buvo pripažintas tinkamu ieškovu.
Pasisakydamas dėl teismo psichiatrijos ekspertizės išvados kaip įrodymo vertinimo, LAT konstatavo, kad tinkamai atliktos teismo ekspertizės metu surašyta išvada yra tiesioginis įrodymas, tačiau ją vertinti reikia visų aplinkybių kontekste.
2024 m. birželio 19 d. Nr. e3K-3-133-378/2024
Byloje dėl viršvalandinio darbo ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo LAT pažymėjo, jog pareiga atsakovui (darbdaviui) įrodyti neduotą nurodymą ieškovui darbuotojui dirbti viršvalandžius reikštų reikalavimą įrodyti tai, ko atsakovas objektyviai negali įrodyti. Todėl ši pareiga tenka ieškovui (darbuotojui). Įrodyti, jog darbas yra viršvalandinis, galima tik jei jis dirbamas: 1) viršijant nustatytą darbo laiko trukmę; 2) su darbdavio žinia; 3) su darbuotojo rašytiniu sutikimu arba išimtinais įstatyme nustatytais atvejais.
Kasacinis teismas taip pat priminė, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje privaloma argumentuotai atsakyti į pagrindinius ginčo aspektus. Neaptarus kai kurių šalių nurodytų aplinkybių ir įrodymų, dar nėra pagrindo panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.
2024 m. birželio 19 d. Nr. e3K-3-136-684/2024