Tikroji infrastruktūros projektų kliūtis: sprendimų paralyžius, o ne reguliavimas

Laura Ziferman, WALLESS partnerė, advokatė

Viešojoje erdvėje dažnai kartojama, kad projektai stringa dėl sudėtingo reguliavimo. Vis dėlto praktika rodo ką kita: dažniausiai juos stabdo ne taisyklės, o per vėlai priimami sprendimai arba jų nebuvimas. Tai ypač akivaizdu infrastruktūros projektuose, kuriuose susikerta reguliavimas, finansavimas ir viešasis interesas. Būtent čia sprendimų priėmimo momentas dažnai lemia, ar projektas bus įgyvendintas, ar taip ir liks planuose.

Struktūrinių kliūčių kaskada

Infrastruktūros projektai retai sustoja dėl vienos priežasties. Dažniausiai tai yra kelių sisteminių veiksnių pasekmė. Vienas svarbiausių – politinis ciklas. Ketverių metų kadencija sunkiai dera su didelės vertės infrastruktūros projektais, kurie paprastai trunka gerokai ilgiau nei vieną valdymo laikotarpį. Kiekvienas valdančiųjų pasikeitimas rinkai siunčia aiškų signalą: ilgalaikio tęstinumo garantijų nėra. Net pavieniai, viešai matomi vadovų pokyčiai turi reikšmingą poveikį – jie silpnina investuotojų pasitikėjimą ir lėtina sprendimų priėmimą visose grandyse. Tokiomis sąlygomis strateginis planavimas tampa sudėtingesnis, o organizacijos ima veikti atsargiau. Net ir pagrįsti sprendimai dažnai atidedami, baiminantis, kad vėliau jie bus kritiškai vertinami.

Infrastruktūros pilkoji zona

Infrastruktūros sprendimai retai būna aiškiai „teisingi” arba „neteisingi”. Dauguma jų patenka į pilkąją zoną, kur reikia ne tik kompetencijų, bet ir lyderystės. Kai aiškios krypties iš vadovybės nėra, organizacijoje atsiranda fragmentacija. Skirtingos funkcijos ima veikti savo ribose, vengdamos atsakomybės už bendrą rezultatą. Dėl to sprendimai priimami atskirai, prarandant bendrą projekto kryptį.

Prie to prisideda išoriniai veiksniai: pasikeitus finansavimo sąlygoms ar sumažėjus biudžetui, projektai pereina į peržiūros režimą. Praktikoje tai reiškia papildomų darbų netvirtinimą, atliktų darbų nepripažinimą, mokėjimų atidėjimą. Būtent čia sprendimų paralyžius įgauna labai konkrečią formą – rizika perkeliama privačiam sektoriui, dažnai be aiškių susitarimų. Tačiau verslas tokios rizikos prisiimti negali, ypač kai ji kyla ne iš sutarties, o iš neveikiančio sprendimų priėmimo proceso.

Nuspėjamas rezultatas

Baigtis beveik visada ta pati: projektai stringa, santykiai blogėja, o galutinis etapas tampa ne įgyvendinimu, o ginčais ir teisminiais procesais. Tai nėra vien praktinis įspūdis. Tarptautinės institucijos, tarp jų Europos Komisija ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), nuosekliai pabrėžia: pagrindinės kliūtys sudėtinguose infrastruktūros projektuose yra sprendimų priėmimo ir koordinavimo nesėkmės, o ne reguliavimas.

Kaip atrodo efektyvus įgyvendinimas?

Sėkmingi projektai turi aiškius bendrus bruožus: sprendimų priėmimo atsakomybė juose yra sutelkta, o ne išskaidyta, reguliavimo reikalavimai vertinami per praktines situacijas, komandos formuojamos pagal projekto tikslą, o ne organizacinę struktūrą.

Šiandien atsparumas reiškia gebėjimą priimti sprendimą dar prieš atsirandant pilnam aiškumui ir prisiimti už jį atsakomybę. Didžiausia klaida yra ne neteisingas sprendimas, o sprendimo nepriėmimas.