LAT nutarčių apžvalga spalio 28 d. – lapkričio 1 d.
Nepriklausomai nuo to, kada sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos sutartis su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, sutartyse šalys negali susitarti dėl sąlygos, kad vienašališko sutarties nutraukimo atveju yra mokami sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčiai ir (ar) netesybos.
Tarp šalių kilo ginčas dėl fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį vienašališkai nutraukusios elektros energijos gavėjos pareigos sumokėti elektros energijos tiekėjai daugiau nei 1,1 mln. EUR dydžio sutarties nutraukimo mokestį, nustatytą šalių sudarytoje sutartyje.
Iki 2023-06-01 galiojusios redakcijos Elektros energetikos įstatymo 47 straipsnio 3 dalis numatė, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai nutraukti neatlygintinai. Nuo 2023-06-01 įsigaliojusios redakcijos Elektros energetikos įstatymo 47 straipsnio 3 dalis numato aiškų draudimą sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas nustatyti sutartyse. LAT konstatavo, kad abi šios teisės normos yra imperatyvios, kurių šalys savo susitarimais pakeisti negali, o tą padarius – tokie susitarimai yra laikytini niekiniais.
2019-06-05 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama direktyva 2012/27/ES (Direktyva), 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės narės gali leisti tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, kai jie savanoriškai nutraukia terminuotas elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis dar nepasibaigus jų galiojimui, su sąlyga, kad tokie mokesčiai yra nustatyti sutartyje, kurią vartotojas savanoriškai sudarė. Tačiau LAT išaiškino, kad Lietuva nėra pasinaudojusi šia išimtimi nacionalinėje teisėje nustatyti išimtį iš bendros taisyklės, leidžiant tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius buitiniams vartotojams, labai mažoms įmonėms ir mažoms įmonėms.
2024 m. spalio 31 d. Nr. e3K-3-203-421/2024
Šiuo laikotarpiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius išnagrinėjo dar 1 bylą, kurią trumpai aptariame žemiau:
Byloje kilo ginčas dėl to, ar negyvenamųjų patalpų nuomininkė neteisėtai prieš terminą nutraukė nuomos sutartis ir dėl to turi atlyginti nuomotojo negautas pajamas už tą laikotarpį, kurį nuomos sutartys būtų galioję. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nuomos sutarčių nutraukimą pripažino neteisėtu ir priteisė nuomotojui nuostolius (negautas pajamas).
LAT paliko galioti sprendimus, pažymėdamas, kad nuomininkas, nutraukdamas sutartis dėl esminių jų pažeidimų, tokių byloje neįrodė, o jo pretenzijos dėl neesminių patalpų trūkumų, nors ir buvo pagrįstos, tačiau nesudarė pagrindo pažeidimų laikyti esminiais.
Sutartis nutraukęs nuomininkas taip pat laikėsi pozicijos, kad dėl nuostolių susidarymo yra atsakingas ir pats nuomotojas, nes patalpų naujam nuomininkui neišnuomojo. LAT, įvertinęs aplinkybę, kad nuomotojas ieškojo naujų nuomininkų, nurodė, kad buvusio nuomininko subjektyvios abejonės, jog nuomotojo veiksmai ieškant naujų nuomininkų buvo nepakankami, nešalina jo atsakomybės. Būtent neteisėtai sutartis nutraukęs nuomininkas turi pareigą tokiu atveju įrodyti, kad nuomotojas turėjo realias galimybes išnuomoti patalpas kitam nuomininkui, tačiau dėl savo tyčinių ar neatsargių veiksmų to nepadarė.
2024 m. spalio 31 d. Nr. e3K-205-1075/2024