LAT nutarčių apžvalga 2024 m. vasario 26 d. – kovo 1 d.
Ieškinys dėl akcinės bendrovės, kurios buveinė yra Lietuvoje, akcijų kainos nustatymo jų išpirkimo iš smulkiųjų akcininkų atveju yra priskirtinas išimtinei Lietuvos Respublikos jurisdikcijai.
Smulkieji akcinės bendrovės, įsteigtos ir veikiančios Lietuvoje, akcininkai – Lietuvos Respublikos piliečiai ir Lietuvos Respublikoje registruoti juridiniai asmenys – pareiškė ieškinį 95 procentus akcijų kontroliuojančiam akcininkui, registruotam Danijos Karalystėje, kuris pradėjo privalomą akcinės bendrovės akcijų išpirkimo procesą. Ieškiniu akcininkai prašė nustatyti teisingą akcinės bendrovės akcijų kainą, kurią išpirkdamas akcijas privalės sumokėti kontroliuojantis akcininkas.
Žemesnės instancijos teismai atsisakė priimti pareikštą ieškinį, nurodydami, kad jis nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams.
Kasacinis teismas nustatė kelis reikšmingus dalykus:
(i) šiuo atveju taikytinas 2012 m. gruodžio 12 d. reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo;
(ii) taikant minėto reglamento 24 straipsnio 2 punktą, ieškinys, pareikštas pagrindinėje byloje, kurio tikslas yra patikrinti atlygio, pagrindinio bendrovės akcininko mokėtino smulkiesiems akcininkams privalomo akcijų perleidimo atveju, tinkamumą, priskirtinas išimtinei valstybės narės, kurios teritorijoje yra įsteigta bendrovė, teismų jurisdikcijai;
(iii) smulkiųjų akcininkų – Lietuvos Respublikos piliečių ir Lietuvos Respublikoje registruotų juridinių asmenų – ieškinys kontroliuojančiam akcininkui, registruotam Danijos Karalystėje, dėl teisingos akcinės bendrovės akcijų kainos nustatymo priskirtinas Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, nes akcinės bendrovės buveinė yra Lietuvos Respublikoje;
(iv) ieškinys dėl bendrovės akcijų teisingos kainos nustatymo pareiškiamas apygardos teismui pagal bendrovės, kurios akcijos išperkamos, buveinę.
2024 m. vasario 29 d. Nr. e3K-3-26-611/2024
Šiuo laikotarpiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius išnagrinėjo dar 11 bylų, kurias trumpai aptariame žemiau:
Byloje buvo sprendžiamas šalių ginčas dėl to, ar ieškovas (užsakovas) yra sumokėjęs atsakovui (rangovui) daugiau, nei priklausė sumokėti pagal šalių sudarytas rangos sutartis, ir ar rangovas privalo permoką grąžinti.
Kasacinis teismas konstatavo, jog tai, kad užsakovas mokėjimus atliko pagal statybos rangos sutarčių pagrindu išrašytas sąskaitas, savaime nešalina nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo instituto taikymo galimybės. Be to, vien aplinkybė, jog užsakovas, apmokėdamas jam pateiktas sąskaitas faktūras, galimai veikė nepakankamai rūpestingai, t. y. nepatikrino sąskaitų turinio, nesudaro pagrindo teigti, jog rangovas įgijo teisę į užsakovo sumokėtas sumas, jeigu šios sumos faktiškai buvo sumokėtos nesant sutartyje nustatyto pagrindo.
2024 m. vasario 27 d. Nr. e3K-3-10-823/2024
Byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar VĮ Registrų centras, kaip JADIS tvarkytojas, turi kompetenciją taisyti JADIS duomenis ir atlikti įrašus uždarųjų akcinių bendrovių akcininkų asmeninių vertybinių popierių sąskaitose.
Kasacinis teismas nurodė, kad už JADIS teikiamų duomenų teisingumą, teisėtumą, tikslumą ir pateikimą laiku atsakingas bendrovės vadovas. Taigi, VĮ Registrų centras, vykdydamas JADIS tvarkytojo pareigas, negali pats įrašyti duomenų ar pakeisti jau esančių duomenų. VĮ Registrų centras negalėtų įgyvendinti teismo įpareigojimo įrašyti duomenis ar pakeisti jau esančius duomenis JADIS ne tik dėl to, kad jis, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas jo veiklą reguliuojančių teisės aktų, bet ir dėl to, kad tokie VĮ Registrų centro veiksmai neatitiktų Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme nustatyto reglamentavimo, pagal kurį uždarosios akcinės bendrovės vadovas atsako už akcininkų nematerialių akcijų savininkų asmeninių vertybinių popierių sąskaitų tvarkymą ir materialių akcijų savininkų registravimą bendrovėje.
2024 m. vasario 27 d. Nr. e3K-3-20-381/2024
Byloje buvo sprendžiama dėl darbdavio pareigos pareikalauti iš darbuotojo paaiškinimo dėl padaryto darbo pareigų pažeidimo ir dėl darbo sutarties nutraukimo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.
Teismas konstatavo, kad Darbo kodekse nėra nustatyta reikalavimų formai, kuria turi būti išreiškiamas darbdavio reikalavimas darbuotojui dėl rašytinio paaiškinimo, todėl šis reikalavimas gali būti išreiškiamas tiek žodine, tiek ir rašytine forma. Nors reikalavimo pasiaiškinti formą pasirenka pats darbdavys, tai turi reikšmės vėliau įrodinėjant rašytinių paaiškinimų pareikalavimo iš darbuotojų faktą. Kilus ginčui dėl reikalavimo pasiaiškinti įgyvendinimo, pareiga teisme įrodyti jo faktą ir turinį tenka darbdaviui.
Darbo sutarties nutraukimas už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą galimas tik tokiu atveju, jei darbuotojas pažeidžia pareigas, tai padaro kaltais veiksmais, ir tik tada, jei pažeidžiamos pareigos, kurias nustato darbo sutartis arba darbo teisės normos. Darbo pareigų pažeidimas savaime nereiškia, kad vien dėl jo darbuotojas gali būti atleidžiamas iš darbo. Darbdavys visais atvejais privalo įvertinti su darbo pareigų pažeidimu susijusias aplinkybes, išklausyti darbuotojo poziciją ir tik nustatęs, kad tam egzistuoja pakankamas pagrindas ir tai būtų proporcinga, nutraukti darbo sutartį.
2024 m. vasario 27 d. Nr. e3K-3-12-701/2024
Byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, kuria buvo perleista teismo sprendimo pagrindu turima reikalavimo teisė, kartu buvo perleista ir priešpriešinė prievolė (pareiga atlyginti bylinėjimosi išlaidas).
Įvertinęs reikalavimo teisės perleidimo sutarties turinį, LAT konstatavo, jog jei ginčo dalyku esanti reikalavimo teisė perleidžiama teisminio bylos nagrinėjimo metu, tuomet kartu įvyksta ir atitinkamas universalus procesinės padėties perėmimas, t. y. naujasis ieškovas įgyja ieškovo procesinį statusą ir perima ieškovo teises ir pareigas. Taip yra todėl, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu perleista materialioji reikalavimo teisė yra neapibrėžta, nėra aiškus galutinis civilinės bylos rezultatas ir ieškovas prisiima riziką dėl jam galimai teksiančios nepalankios bylos baigties bei su tuo susijusių bylinėjimosi išlaidų atsiradimo. Tuo atveju, kai reikalavimo teisė perleidžiama po teismo sprendimo įsiteisėjimo, kai reikalavimo perleidimo sutarties dalyku esanti teisė yra aiškiai apibrėžta, kartu nėra perimamos visos ieškovės materialiosios teisės ir pareigos, taigi ir pareiga atlyginti atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
2024 m. vasario 27 d. Nr. 3K-3-15-1120/2024
Byloje spręsta dėl atsakomybės už žalą padalijimo tarp gėrimų gamintojos ir stiklo butelių gamintojos, kai iš gėrimų gamintojos kitoje susijusioje byloje buvo priteistas žalos atlyginimas dėl to, kad ji neužtikrino prekės – savo į butelius išpilstyto sidro – kokybės, taigi ir taros kokybės, kurią gėrimų gamintojai patiekė stiklo butelių gamintoja. Stiklo butelių gamintoja teigė ir įrodinėjo, kad žala dėl nekokybiškos prekės (į jos pagamintus butelius gėrimų gamintojos išpilstyto sidro), tikėtina, atsirado buteliams dužus (sprogus) ne vien dėl to, kad ji pagamino nekokybišką tarą (butelius), bet ir dėl pažeidimų po pagaminimo – prekės pakavimo, pakrovimo ir iškrovimo procesų.
Kasacinis teismas konstatavo, jog susijusioje byloje buvo nustatyti prejudiciniai faktai dėl butelių dužimo priežasčių, o gėrimų gamintojai buvo pritaikyta atsakomybė vien už netinkamą butelių kokybę jų gamybos metu, kas buvo viena iš butelių dužimo (sprogimo) priežasčių. Susijusioje byloje nustačius prejudicinius faktus, kad buteliai turėjo defektų ir būtent tai buvo dalies butelių dužimo priežastis, bei nenustačius aplinkybės, kad buteliai galėjo būti pažeisti dėl gėrimų gamintojos kaltės, kasacinis teismas laikė, kad stiklo butelių gamintojos atsakomybės apimtis yra aiški ir negali būti mažinama.
2024 m. vasario 28 d. Nr. e3K-3-21-421/2024
Byloje kilo ginčas, turtinis ar neturtinis yra ieškovės reikalavimas, kuriuo buvo prašoma teismo pripažinti pasibaigusia sutartinę hipoteką, įregistruotą ieškovei priklausančiam nekilnojamajam turtui, ir ją išregistruoti iš Sutarčių ir teisių suvaržymo registro.
Kasacinis teismas konstatavo, kad kai tarp šalių kilo ginčas dėl tinkamo hipoteka užtikrintos prievolės įvykdymo ir pasibaigimo, ieškinio reikalavimas pripažinti hipoteką pasibaigusia dėl to, kad hipoteka užtikrinta prievolė yra tinkamai įvykdyta, turi būti kvalifikuojamas kaip turtinis, o ieškinio suma nustatoma pagal ginčijamą prievolės įvykdymo apimtį.
2024 m. vasario 29 d. Nr. e3K-3-27-378/2024
Byloje buvo nagrinėjamas klausimas dėl nemokumo administratoriaus civilinės atsakomybės, kai varžytinėse buvo parduotas statinys, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, realiai egzistavo, tačiau kaip kitu numeriu pažymėtas nekilnojamasis turtas, priklausė kitiems asmenims, o ne nemokiam juridiniam asmeniui.
Kasacinis teismas konstatavo, jog nemokumo administratorius, kaip varžytynių vykdytojas, privalo patikrinti, ar turtas priklauso bankrutuojančiam asmeniui, ir įsitikinti tokio turto realumu, t. y. apžiūrėti, ar varžytinių objektas egzistuoja. Tačiau nemokumo administratorius neprivalo tikrinti faktinių turto duomenų atitikties viešojo registro duomenims. Dėl to nemokumo administratoriui nebuvo taikyta civilinė atsakomybė už parduotą, kaip vėliau paaiškėjo, ne bankrutuojančiam juridiniam asmeniui priklausantį turtą. Priešingas susidariusios situacijos sprendimas reikštų pernelyg aukštą nemokumo administratoriaus civilinės atsakomybės standartą.
2024 m. vasario 29 d. Nr. e3K-3-34-313/2024
Byloje dėl pirmumo teisės įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir šios teisės įgyvendinimo LAT konstatavo, kad tuo atveju, jeigu parduodamas žemės ūkio paskirties žemės sklypas ribojasi ne su fiziniam asmeniui, įregistravusiam ūkininko ūkį, t. y. ūkininkui, o su jo sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančiu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, kuris yra naudojamas ūkininko ūkio veikloje, ūkininkas turi pirmumo teisę įsigyti parduodamą žemės ūkio paskirties žemę. Tokia išvada darytina todėl, kad santuokos metu įregistruotas ūkininko ūkis yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (jeigu neįrodoma priešingai), o sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra naudojamas ūkininko ūkio veikloje. Būtent ūkininko ūkiui, kaip verslo formai, yra siekiama suteikti galimybę plėsti žemės ūkio veiklą. Todėl ūkininkui yra suteikta pirmumo teisė įsigyti besiribojančius žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Kadangi ūkininko ūkis neturi teisinio subjektiškumo, teisinių santykių subjektas, įgyjantis teises ir pareigas, yra pats ūkininkas, t. y. fizinis asmuo.
2024 m. vasario 29 d. Nr. e3K-3-25-701/2024
Byloje spręsta materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybinėje žemėje esančio gyvenamojo namo, kitos paskirties statinių ar įrenginių bendraturčio teisę pirkti šiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti suformuoto atskiro žemės sklypo dalį, aiškinimo ir taikymo.
Kasacinis teismas konstatavo, jog tiek ankstesniu, tiek ir dabar galiojančiu teisiniu reguliavimu, pagal kurį kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo dalis, esanti bendrąja nuosavybe, nustatoma apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys, yra siekiama užtikrinti gyvenamųjų namų ar kitų statinių arba įrenginių bendraturčių teisę naudoti šiuos statinius arba įrenginius pagal paskirtį. Todėl bendraturčių vertinimas, ar bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyjama valstybinės žemės sklypo dalis yra pakankama statinių arba įrenginių naudojimui pagal paskirtį užtikrinti, yra reikšmingas.
Kadangi nagrinėjamoje byloje objektyviai neįmanoma nustatyti priežasčių, dėl kurių valstybinės žemės dalies pirkimo procedūra nebuvo užbaigta 1992 metais, šios priežastys, įvertinus ieškovų reikalavimo pobūdį, neturi būti nustatytos. Nustačius aplinkybę, kad ieškovai minėtais metais tinkamai įgyvendino savo teisę įgyti žemės sklypo dalį nuosavybėn privatizavimo būdu, turi būti tenkinamas ieškovų reikalavimas pripažinti, kad jie įgijo teisę sudaryti žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį ir yra sumokėję valstybei šios sklypo dalies kainą.
2024 m. vasario 29 d. Nr. e3K-3-28-403/2024
Byloje kilo klausimas, ar Lietuvoje turi būti pripažintas Rusijoje esančio Maskvos arbitražo teismo sprendimas, kuriuo Rusijos bendrovės naudai priteista sumokėti 1 500 000 rublių. Suinteresuotas asmuo teigė, kad sprendimas, kuriuo priteistos lėšos į Rusijos biudžetą mokesčius mokančiai bendrovei, prieštarauja viešajai tvarkai, nes taip netiesiogiai remiamas karas Ukrainoje.
Kasacinis teismas nurodė, kad Europos Sąjungos finansinės sankcijos gali būti pagrindu atsisakyti pripažinti užsienio valstybėje priimtą sprendimą tik tiek, kiek tai būtina šioms sankcijoms realiai įgyvendinti. Kadangi Rusijoje priimtų teismo sprendimų nepripažinimas į sankcijų sąrašą nėra įtrauktas, atsisakymas pripažinti sprendimą turi būti pagrįstas konkrečiomis jo sukeliamomis pasekmėmis, atsižvelgiant į jo poveikį Lietuvos piliečių interesams bei kitas svarbias aplinkybes. Vien aplinkybė, kad teismo sprendimu priteistos lėšos Rusijos subjektui, nėra pakankama atsisakyti pripažinti šį sprendimą.
Kadangi suinteresuotas asmuo nenurodė konkrečių aplinkybių, kurios pagrįstų Maskvos arbitražo teismo sprendimo prieštaravimą viešajai tvarkai, o Rusijos bendrovė, kurios naudai priimtas sprendimas, ar ją kontroliuojantys asmenys nebuvo įtraukti į sąrašą asmenų, kuriems taikomos Europos Sąjungos sankcijos, LAT netenkino skundo ir nurodė, kad sprendimas turi būti pripažintas.
2024 m. vasario 29 d. Nr. 3K-3-35-823/2024
Byloje kilo ginčas, kaip aiškinti sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių nuostatas, numatančias papildomų būtinųjų pareiškėjų nepilnamečio vaiko išlaikymo išlaidų padengimą.
Sutartimi šalys nustatė, kad tėvai lygiomis dalimis apmokės dukters papildomas būtinąsias ir nekompensuojamas medicinines sveikatos priežiūros išlaidas. Sutartyje taip pat buvo numatyta kiekvienos iš šalių pareiga pranešti apie šias išlaidas kitai šaliai iš anksto, bet ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas, išskyrus skubią medicininę pagalbą. Pareiškėjų pozicijos išsiskyrė dėl: (a) medicininių išlaidų pripažinimo būtinomis ir (b) išankstinio pranešimo apie šių išlaidų patyrimą teisinės reikšmės.
Aiškindamas sudarytą sutartį, LAT konstatavo, kad pareiškėjų tikrieji ketinimai buvo susitarti dėl tų vaiko sveikatos priežiūros išlaidų, kurios nėra priskiriamos būtinosioms (nes būtinosios yra dengiamos iš VSDF lėšų), tačiau vaikui yra reikalingos, t. y. pagrįstos medicininiais dokumentais ir yra valstybės nekompensuojamos. Taisyklė, jog atlyginamos tik tos išlaidos, apie kurias kitam iš tėvų buvo pranešta prieš 5 darbo dienas, kyla iš tėvų valdžios lygiateisiškumo principo, kiekvieno iš jų teisės individualiu atveju nuspręsti, ar kito parinkta medicinos paslauga ir (ar) jos teikėjas atitinka geriausius vaiko interesus, bei poreikio atsižvelgti į kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį, sprendžiant dėl paslaugos suteikimo būtinumo, vietos ir kainos.
2024 m. vasario 29 d. Nr. e3K-3-29-1120/2024