LAT nutarčių apžvalga 2024 m. gegužės 20 d. – gegužės 24 d.
Šiuo laikotarpiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius išnagrinėjo 9 bylas, kurias trumpai aptariame žemiau:
Byloje LAT išaiškino, kaip viešajame pirkime turėtų būti grindžiama tiekėjo atitiktis kvalifikacijos reikalavimui, susijusiam su konkrečioje veikloje gautomis pajamomis. Toks finansinio ir ekonominio pajėgumo reikalavimas padeda įvertinti ir tiekėjo techninius bei profesinius pajėgumus. Dėl to įrodinėdamas, kad jo pajamos konkrečioje veikloje atitinka pirkime reikalaujamas pajamas, tiekėjas gali nurodyti tik iš savo faktiškai atliktų darbų gautas pajamas. Byloje tiekėjas papildomai įtraukė už subrangovo darbus gautas pajamas. Atsižvelgdamas į šių išaiškinimų naujumą, LAT nepripažino šios informacijos melaginga. Tačiau LAT pripažino viešojo pirkimo sutartį neteisėta nuo sudarymo momento ir klausimą dėl restitucijos grąžino pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad kai dėl tiekėjo pateiktų duomenų prieštaringumo nėra galimybės nustatyti, ar tiekėjas atitinka kvalifikacijos reikalavimą, perkančioji organizacija turi pareigą kreiptis į tiekėją dėl duomenų patikslinimo.
2024 m. gegužės 21 d. Nr. e3K-3-134-378/2024
Byloje dėl juridinio asmens kreditoriaus individualaus ieškinio juridinio asmens dalyviui ir valdymo organui – vadovui – sąlygų ir išieškojimo pagal tokį ieškinį tvarkos, kai juridiniam asmeniui nėra iškelta nemokumo byla, kasacinis teismas, apžvelgęs ir apibendrinęs savo praktiką, konstatavo, kad joje pripažįstama galimybė kreditoriui pareikšti tiesioginį ieškinį dėl juridinio asmens prievolių tiek juridinio asmens dalyviui, tiek jo valdymo organo nariams. Juridinio asmens dalyvio ir (ar) valdymo organo narių atsakomybė turi būti individualizuota, t. y. kiekvienas šių subjektų atsako už savo kompetencijai priskirtus veiksmus ar neveikimą. Kreditoriui pareiškus tiesioginį ieškinį, juridinio asmens dalyviui ir valdymo organų nariams atsakomybė kyla už nesąžiningus, prieš konkretų juridinio asmens kreditorių nukreiptus veiksmus. Jų atsakomybė pagal tiesioginį kreditoriaus ieškinį yra subsidiarioji. Juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės, kaip subsidariosios atsakomybės sąlyga, teismo gali būti konstatuotas įvertinus faktines ginčo aplinkybes ir nebūtinai siejamas su juridinio asmens nemokumo procesu. Solidarioji juridinio asmens dalyvio ir valdymo organo narių atsakomybė pagal tiesioginį kreditorius ieškinį galima, kai žala padaroma jų bendrais veiksmais.
Kasacinis teismas taip pat priminė, kad taikant subsidiariąją skolininko atsakomybę, kreditoriaus teisė pareikšti reikalavimą subsidiariajam skolininkui nėra tapatinama su išieškojimo iš pagrindinio skolininko turto pabaiga. Toks kreditoriaus reikalavimas gali būti patenkintas teismo, tačiau vykdant teismo sprendimą išieškojimas į subsidiariojo skolininko turtą gali būti nukreipiamas tik tada, kai yra baigtas išieškojimas iš pagrindinio skolininko turto, ir tik tiek, kiek pagrindinė prievolė liko neįvykdyta.
2024 m. gegužės 21 d. Nr. e3K-3-86-469/2024
Kasacinis teismas nagrinėjo ginčą dėl preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį sudariusio pirkėjo nuostolių, patirtų pardavėjui atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį, atlyginimo (prarastos galimybės piniginės vertės), pirkėjui reikalaujant priteisti iš pardavėjo kainų skirtumą tarp preliminariojoje sutartyje nurodytos buto kainos ir pardavėjo su trečiuoju asmeniu sudarytos to paties buto pirkimo–pardavimo sutarties kainos.
Kasacinis teismas konstatavo, kad prarastos galimybės piniginė vertė gali būti apskaičiuojama remiantis kainų skirtumo principu tik tada, kai įrodoma, kad: 1) derybų metu sąžininga šalis turėjo realią (ne hipotetinę) galimybę sudaryti sandorį su konkrečiu trečiuoju asmeniu palankesnėmis sąlygomis ir 2) po nesąžiningo derybų nutraukimo nukentėjusi šalis per protingą terminą sudarė pradinę (nesudarytą pagrindinę) sutartį pakeitusią sutartį blogesnėmis (nei siūlė trečiasis asmuo) sąlygomis.
Kadangi byloje nėra duomenų (pirkėjas ir neįrodinėjo), kad po nesudarytos sutarties su pardavėju pirkėjas būtų sudaręs pakeičiančiąją pagrindinę sutartį dėl kito panašaus būsto su kitu pardavėju, pirkėjo negauta nauda (jo grindžiami nuostoliai netekus tokios vertės turto kaip skirtumas tarp preliminariosios sutarties kainos ir pardavėjo sudarytos sutarties su trečiuoju asmeniu kainos, laikant ją rinkos kaina) nagrinėjamu atveju negali būti skaičiuojama pagal kainų skirtumo metodą.
Restituciniai nuostoliai kaip nukentėjusios šalies nuostolių apskaičiavimo būdas yra galimi, jeigu jie neperžengia saugomo lūkesčio intereso ribos. Saugomo lūkesčio intereso riba būtų peržengta, jei byloje būtų nustatyta, kad turto rinkos vertė preliminariosios sutarties pažeidimo metu būtų mažesnė nei turto pardavimo trečiajam asmeniui kaina.
LAT panaikino žemesnės instancijos teismų sprendimus, kuriais ieškinys tenkintas, ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
2024 m. gegužės 23 d. Nr. e3K-3-117-781/2024
Kasacinis teismas byloje nagrinėjo įrodymų vertinimo klausimą, kai byloje buvo siekiama įrodyti grynųjų pinigų perdavimo faktą.
Pagal įgaliojimą veikęs atsakovas byloje liudytojų parodymais ir banko sąskaitos išrašais įrodinėjo, kad pardavęs ieškovui priklausiusį turtą, pagal sandorį gautus pinigus išgrynino ir perdavė atstovaujamam (ieškovui).
Kasacinis teismas konstatavo, kad byloje liudijusių asmenų parodymai yra prieštaringi, todėl neatitinka objektyvumo ir patikimumo kriterijų. Tam tikras detales liudytojai teigia pamiršę, tačiau itin smulkias detales (perduodamų grynųjų pinigų kupiūrų kiekį, skaičių, nominalą ir pan.) prisimena itin nuosekliai. Nors liudytojai pažįsta abi ginčo šalis, dažnai susitinka būtent su atsakovu. Liudytojų parodymai iš esmės analogiški atsakovo paaiškinimams.
Pasisakydamas dėl banko sąskaitos išrašų, teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas nuolat didelėmis sumomis išsigrynina banko sąskaitoje esančius pinigus. Todėl panašios į ginčo sumą pinigų sumos išgryninimas bylai aktualiu laikotarpiu negali būti laikomas pakankamu įrodymu, patvirtinančiu grynųjų pinigų perdavimą ieškovui.
LAT pakartojo, kad teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus ir, atsižvelgęs į kitų byloje surinktų įrodymų visumą, sprendė, jog pinigų perdavimo faktas byloje nebuvo įrodytas.
2024 m. gegužės 23 d. Nr. e3K-3-119-378/2024
Byloje buvo išnagrinėta situacija, kurioje ieškovė sudarė su atsakove komercinio atstovavimo sutartį, įsipareigodama tarpininkauti atstovaujamajai sudarant sandorius dėl tarptautinio krovinių pervežimo paslaugų teikimo. Ieškovė įrodinėjo, kad jai atsakovės vardu pavyko užmegzti verslo santykius su keliasdešimčia užsienio įmonių, sukurti atsakovei patikimos vežėjos įvaizdį. Ieškovė nurodė, kad atsakovė tai suprato ir, siekdama išvengti prievolių ieškovei vykdymo, pradėjo bendradarbiauti su ieškovės rastais klientais veikdama per kitą įmonę. Ieškovė tvirtino, kad dėl tokių atsakovės veiksmų ji patyrė nuostolius – negavo atlygio. Ieškovė teigė, kad atsakovė atskleidė įmonei, per kurią ėmė veikti, ieškovės komercinę paslaptį (duomenis apie klientus), dėl to ji patyrė didelę žalą.
Palikdamas galioti žemesnės instancijos teismų sprendimus, kuriais ieškinys buvo atmestas, kasacinis teismas priminė suformuotą praktiką dėl teismo aktyvumo, komercinių paslapčių formaliųjų požymių, pasisakė dėl įrodymų vertinimo nagrinėjamoje byloje.
2024 m. gegužės 23 d. Nr. e3K-3-116-916/2024
Kasacinėje byloje buvo sprendžiama dėl draudėjo (nukentėjusio asmens) teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogacija).
Atsakovė draudėjos pavedimu gabeno krovinį, kurį prarado ir dėl to draudėja patyrė žalą. Draudėjos veiklos draudimo sutarties pagrindu draudikas išmokėjo jai draudimo išmoką, o po to kreipėsi dėl žalos atlyginimo į atsakovę. Tačiau faktinė vežimo sutartis buvo sudaryta ne su draudėja, o su kita įmone, kuri nors ir priklauso draudėjos įmonių grupei, nėra įtraukta į jos veiklos draudimo sutartį.
Teismas pabrėžė, kad draudėja nebuvo vežimo, iš kurio kildinama atsakovės padaryta žala, teisinių santykių dalyvė, todėl jai negaliojo draudimo apsauga. Ši apsauga taip pat negaliojo ir įmonei, kuri faktiškai atsakovei pateikė užsakymą. nes ji nebuvo įvardinta draudimo sutartyje. Aplinkybė, kad šios įmonės yra susijusios ir (ar) yra vienai grupei priklausančios įmonės, šiuo atveju nėra reikšminga. Todėl ieškovas negalėjo perimti (ir neperėmė) draudėjo reikalavimo teisės į atsakovę.
LAT konstatavo, kad į bendrąją draudiko pareigą elgtis apdairiai ir rūpestingai įeina ir draudiko pareiga įsitikinti, jog draudimo išmoka išmokama tinkamam subjektui, turinčiam reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį, t. y. kad yra visos įstatyme nustatytos sąlygos reikalavimo teisei pereiti, ko bylos atveju nebuvo.
2024 m. gegužės 23 d. Nr. e3K-3-118-684/2024
Ieškovė reikalavo įpareigoti atsakovę išregistruoti domeną „pomodoneapp.com“ ir nutraukti žymenų „PomoDone“ bei „PomoDoneApp“ naudojimą mobiliajai aplikacijai bei programinei įrangai, taip pat uždrausti ateityje naudoti tokius domenus ir prekių ženklus be ieškovės sutikimo.
LAT nusprendė naudojami žymenys „PomoDone“ ir „PomoDoneApp“ yra vizualiai ir fonetiškai panašūs į ieškovės prekių ženklą „POMODORO“, ypač atsižvelgiant į jų gramatinę struktūrą ir balsių bei priebalsių naudojimą. Taip pat teismas pabrėžė, kad atsakovės veikla, naudojant šiuos žymenis, gali klaidinti vartotojus, leidžiant manyti, kad atsakovė teikia prekes ar paslaugas, susijusias su ieškovės teikiamomis prekėmis ar paslaugomis.
LAT taip pat sprendė, kad atsakovė neteisėtai naudojo ieškovės prekių ženklą ir domene „pomodoneapp.com“. Teismas dėl domeno naudojimo neteisėtumo sprendė atsižvelgdamas į domeno vardą sudarančio žymens klaidinamą panašumą į prekių ženklą bei į domenu pasiekiamos interneto svetainės turinio panašumą. Atsakovės internetiniame tinklapyje pateikiama informacija apie atsiribojimą nuo ieškovės prekės ženklo negali būti pripažinta aiškia ir pakankamai pastebima, todėl nesudaro pagrindo taikyti išimtį.
2024 m. gegužės 24 d. Nr. e3K-3-93-823/2024
Byloje kasacinis teismas sprendė klausimą dėl visuomenės poreikiams paimto turto (žemės sklypo) savininkų teisės į procesines palūkanas, kai teismas sprendimu nustato kompensacijos dydį.
Atsižvelgdamas į Žemės įstatyme įtvirtintas nuostatas, LAT išaiškino, kad kai ginčas dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams yra nagrinėjamas teisme, paimto turto savininkas praranda nuosavybės teisę į šį turtą ir tampa kompensacijos už paimtą turtą savininku nuo to momento, kai įsiteisėja teismo sprendimas dėl turto paėmimo. Todėl būtent nuo šio momento yra skaičiuojamos procesinės palūkanos, kurių dydis priklauso nuo sumos, teismo sprendimu nustatytos kaip nesumokėta kompensacija (jos dalis).
2024 m. gegužės 24 d. Nr. e3K-3-114-701/2024
Byloje dėl pareiškėjos teisės į privalomąją palikimo dalį po jos sutuoktinio mirties, kuomet jis visą turtą testamentu paliko savo seseriai, LAT išaiškino, kad pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį asmens elgesys, dėl kurio asmuo tapo nepajėgus apsirūpinti pragyventi būtinomis gyvenimo reikmėms lėšomis ir kuris sudaro pagrindą konstatuoti piktnaudžiavimą teise, turi pasireikšti palikėjo mirties momentu. Gali būti vertinamas ir asmens elgesys iki palikėjo mirties momento, tačiau jis turi būti susijęs su palikėjo mirties momentu tiek, kad nulemtų asmens turtinę padėtį, atsiradusią būtent šiuo momentu.
LAT pažymėjo, kad pareiškėjos pasirinkimas nedirbti ir gyvenimas iš valstybės skiriamų pašalpų pats savaime neturėtų būti laikomas piktnaudžiavimu teise. Pasirinkimas nedirbti gali būti nulemtas įvairių gyvenimo aplinkybių, įskaitant ir bendrą šeimos sutarimą dėl šeimos narių teisių ir pareigų pasiskirstymo. Aplinkybė, kad palikėjas, būdamas gyvas, rėmė pareiškėją finansiškai, gali taip pat būti reikšminga sprendžiant, ar palikimo atsiradimo dieną pareiškėjai buvo reikalingas išlaikymas. Dėl pareiškėjos pareigos įrodyti konkrečius jos poreikius, sudarančius būtinųjų gyvenimo reikmių visumą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad jei asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, neįrodinėja specialiųjų poreikių, jo poreikiai vertintini kaip minimalūs standartiniai poreikiai, įprasti kiekvienam žmogui.
2024 m. gegužės 24 d. Nr. e3K-3-78-1075/2024