LAT nutarčių apžvalga 2024 m. sausio 8 d. – sausio 12 d.
LAT nutartį komentuoja WALLESS partneris dr. Evaldas Klimas.
Statinio griovimas neteisėtų statybų atveju yra išimtinė priemonė. Prieš savaitę Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokią išimtį pritaikė – griauti statinį esantį miške. WALLESS dalijasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių apžvalga, kurią komentuoja partneris dr. Evaldas Klimas.
Analizuojant sprendimą išryškėja du pagrindiniai neišnagrinėti klausimai:
– Po Konstitucinio Teismo sprendimo nebuvo tinkamai pakeistas teisinis reguliavimas. LAT šį aspektą savo sprendimu ignoravo, o juk paliktas galioti teisinis reguliavimas įpareigojo viešojo administravimo subjektą išduoti statybos leidimą;
– LAT praignoravo nuoseklią ir suformuotą LVAT praktiką dėl administracinės procedūros tęstinumo, pagal kurią viešojo administravimo subjektas neturėjo kitos išeities, kaip išduoti statybos leidimą.
Pasak Evaldo Klimo, kyla klausimas – ar tai pakankamas pagrindas kreiptis dėl tokio LAT sprendimo ir nacionalinio reguliuotojo darbo kokybės trūkumų į EŽTT ir tikėtis statytojui palankaus sprendimo? Tačiau atsakymo į šį klausimą dar turime sulaukti.
Statinio griovimas, nesant galimybės jo įteisinti, yra proporcinga priemonė.
Teismai išnagrinėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (Inspekcija) ieškinį dviem atsakovams – fiziniam asmeniui, kuris yra žemės sklypo savininkas ir statytojas, bei rajono savivaldybės administracijai – dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir statybos padarinių pašalinimo bei žemės sklypo savininko priešieškinį Ieškovei ir rajono savivaldybės administracijai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Kasacinis teismas konstatavo, kad statybos miško žemėje santykius reglamentuojantys Miškų ir Žemės įstatymai byloje ginčijamo statybos leidimo išdavimo metu nenustatė išimčių dėl ginčo statinių, inter alia, sodybų statybos (atstatymo). Po Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimo, kuriuo konstatuota, kad Vyriausybė, Statybų privačioje žemėje reglamente nustatydama galimybę miško žemėje ir kitose ypač vertingose teritorijose statyti naujus, taip pat ir buvusiose sodybvietėse, gyvenamuosius namus, viršijo savo kompetenciją, teisinio pagrindo išduoti statybos leidimą pagal Miškų ir Žemės įstatymus, nebuvo. Todėl nebuvo teisinių prielaidų ginčijamai statybai miško žemėje.
Teismas, nusprendęs, kad šiuo atveju statinio griovimas, nesant galimybės jo įteisinti, yra proporcinga priemonė, nustatė kaltus asmenis.
Atsakovas žemės sklypo savininkas, pirkdamas žemės sklypą, žinojo, jog šis sklypas yra miškų ūkio pagrindinės naudojimo paskirties ir jam taikomi miško naudojimo apribojimai. Jis taip pat žinojo ir teisinį reglamentavimą, nes žemės sklypą įsigijo po Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimo priėmimo ir dalyvavo Konstitucinio Teismo bylos nagrinėjime kaip suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovas bei teikė rašytinius paaiškinimus nagrinėjant bylą Konstituciniame Teisme. Todėl jis neturi teisės reikalauti priteisti žalos atlyginimą. Žemės sklypo savininkas, žinodamas žemės sklypo pagrindinę naudojimo paskirtį, veikė savo rizika, sutikdamas pradiniam žemės sklypo savininkui mokėti didesnę nei tuometinė rinkos vertė žemės sklypo kainą, ir negali reikalauti iš rajono savivaldybės administracijos bei Inspekcijos atlyginti su tuo susijusios žalos. Todėl žemesnės instancijos teismai pagrįstai netenkino žemės sklypo savininko ir statytojo reikalavimo dėl žalos atlyginimo.
2024 m. sausio 11 d. Nr. e3K-3-62-701/2024
Šiuo laikotarpiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius išnagrinėjo dar 8 bylas, kurias trumpai aptariame žemiau:
Byloje kilo klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, teismui atmetus antstolio prašymą dėl baudos skyrimo skolininkei už Inspekcijos privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus nevykdymą. Nors antstolio prašymo skirti baudą nagrinėjimo metu nebuvo ginčo, kad Inspekcijos privalomasis nurodymas nėra įvykdytas, baudos teismas neskyrė, nes gavo duomenų, jog skolininkė, kuri buvo garbaus amžiaus asmuo, pradėjo vykdyti privalomąjį nurodymą. Dėl šių priežasčių teismas padarė išvadą, kad baudos skyrimas neatitiks baudos skyrimo tikslų.
Kasacinis teismas nusprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės „pralaimėjęs moka“, paliekant šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimas skolininkei iš Inspekcijos šiuo atveju būtų nesąžiningas, nes išlaidų atsiradimą lėmė tik pačios skolininkės veiksmai – privalomojo nurodymo neįvykdymas.
2024 m. sausio 10 d. Nr. 3K-3-60-403/2024
Byloje kilo klausimas, kada perpakuoti ir peržymėti lygiagrečiai importuojamą vaistą yra pateisinama. Tam reikia įrodyti penkias sąlygas. Nagrinėjamu atveju kasacinis teismas vertino vieną iš jų – ar vaisto gamintojo ir prekių ženklo savininko prieštaravimas perpakavimui prisidėtų prie dirbinio valstybių narių rinkų atskyrimo. Farmacijos srityje prekių ženklo savininko teisių apsauga susijusi taip pat ir su veiksmingos konkurencijos vaistų rinkoje užtikrinimu, todėl taikomos kiek kitokios įrodinėjimo taisyklės. Konkrečiai, lygiagretus importuotojas, teikdamas vaistą Lietuvai, kuris įprastai gamintojo parduodamas Vengrijoje vienu pavadinimu, o Lietuvoje kitu, jį pervadino, kad pacientai Lietuvoje jį atpažintų kaip jiems įprasta. Gamintojas tokį vaisto pervadinimą panaudojant kitą jam priklausantį prekių ženklą apskundė teismui. Teismo nuomone, vertinant, ar perpakuoti ir pervadinti lygiagrečiai importuojamą vaistinį preparatą yra būtina, turi būti nustatoma, ar importo valstybėje narėje egzistuoja teisinės ir praktinės kliūtys, trukdančios lygiagrečiam importuotojui veiksmingai patekti į rinką, jei būtų naudojamas tas pats vaisto pavadinimas, kaip Vengrijoje. Teismas konstatavo, kad vien faktas, jog vaistai Lietuvoje išrašomi bendriniu pavadinimu (pagal veikliąją medžiagą), nereiškia, kad komercinis vaisto pavadinimas neturi reikšmės. Atitinkamai, tai savaime nelemia išvados, kad nėra pagrindo pakeisti komercinį vaisto pavadinimą į pacientams atpažįstamą.
Kasacinis teismas konstatavo, kad byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių tinkamai nuspręsti, kaip rinka reaguoja į vaisto pervadinimą, kokią įtaką tai daro praktikoje, kaip lemia vaistinių pardavimus ir kt. Vertinant šias aplinkybes, teismo vaidmuo turi būti aktyvus. Todėl įrodinėjimo našta tenka ne tik lygiagrečiam importuotojui. Teismas turi aktyviai paskirstyti įrodinėjimo naštą ir pareikalauti papildomai įrodyti esmines aplinkybes. Dėl to byla perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
2024 m. sausio 10 d. Nr. e3K-3-46-313/2024
Byloje kilo klausimas, ar žemesnės instancijos teismai pagrįstai nutraukė bylos dalį prieš draudikę dėl to, kad jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Nepilnametė ieškovė, veikianti per įstatyminį atstovą – tėvą, byloje pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo savo motinai ir draudimo įmonei. Ieškovė įrodinėjo, kad žalą ji patyrė, kai jos motina, neturėdama teisės atstovauti jos interesams, nes nepilnametės gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu ir jis paskirtas dukros išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise, sudarė susitarimą su draudike dėl dukrai priklausančios draudimo išmokos, skirtos eismo įvykio metu jos patirtai žalai atlyginti, išmokėjimo, draudimo suma buvo išmokėta į nepilnametės motinos sąskaitą ir panaudota ne nepilnametės dukros interesais.
Motinos atsakomybę žemesnės instancijos teismai konstatavo ir dėl to nebuvo paduotas kasacinis skundas.
Nagrinėdamas ieškovės kasacinį skundą, LAT konstatavo, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai sprendė, jog ieškovės ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo, ir šioje byloje pareikštas ieškinys draudikei yra tapatūs. Baudžiamojoje byloje ieškovė įrodinėjo kaltininko civilinę atsakomybę už žalą ir jo civilinės atsakomybės draudikės prievolę mokėti draudimo išmoką; šioje byloje ieškovė įrodinėja, kad žalą patyrė dėl neteisėtų motinos ir draudikės veiksmų joms sudarius susitarimą, kuris baudžiamojoje byloje buvo pripažintas niekiniu ir negaliojančiu, kartu neišsprendus jo negaliojimo padarinių klausimo. Todėl šioje dalyje žemesnės instancijos teismų sprendimai buvo panaikinti ir byla atitinkamoje dalyje perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad ieškovės reikalavimas draudikei kvalifikuotinas kaip sutartinio pobūdžio, nes įrodinėjamas netinkamas privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties vykdymas. Dėl to sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindų konkurencija šiuo atveju nekyla.
2024 m. sausio 11 d. Nr. e3K-3-54-378/2024
Kasacinis teismas nagrinėjo klausimą dėl to, ar draudimo sutartis, sudaroma šalims apsikeičiant dokumentais elektroninių ryšių priemonėmis, gali būti laikoma sudaryta, kai joje nėra draudėjos parašo. Šalių teisiniai santykiai neatitiko klasikinės ofertos–akcepto taisyklės, nes šalys anksčiau bendradarbiavo dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių sudarymo, draudikė jau turėjo draudėjos anksčiau pateiktą informaciją apie draustinas transporto priemones ir dokumentus, būtinus draudimo sutartims sudaryti. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad draudėjos atsakymas į draudimo brokerės laišką dėl sudarytinų draudimo sutarčių, kuriame draudėjo atstovas nurodė, kurioms transporto priemonėms draudimo nereikia, yra draudėjo išreikštas pritarimas dėl kitų nurodytų transporto priemonių draudimo sutarčių sudarymo.
2024 m. sausio 11 d. Nr. e3K-3-55-403/2024
Mirusio kooperatinės bendrovės nario įpėdiniai ieškiniu prašė iš bendrovės priteisti paveldėto pajaus dydžio išmoką. Teismas pabrėžė, kad Kooperatinių bendrovių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti kartu su 10 straipsnio 5 ir 6 dalimis, t. y. kooperatinės bendrovės nariams nusprendus nuosavą kapitalą priskirti jos nariams, asmenys, kurių narystė kooperatinėje bendrovėje pasibaigė, įgyja teisę į Kooperatinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytą išmoką – nariui priskirtos turto dalies atlyginimą piniginiu ekvivalentu rinkos kainomis. Tokios teisės nėra, kai pagal kooperatinės bendrovės įstatus jos nuosavas kapitalas yra nedalomas. Nagrinėjamoje byloje bendrovės kapitalas buvo nedalomas, nes bendrovės narių susirinkimas nebuvo išreiškęs valios bendrovės kapitalą (turtą) laikyti priskirtu nariams, todėl įpėdiniai neturi teisės į išmoką.
2024 m. sausio 11 d. Nr. e3K-3-56-611/2024
Ieškovė prašė iš atsakovės priteisti pastarosios iš jos neteisėtų veiksmų, išardant ieškovei priklausiusios patalpos pamatus, gautą naudą kaip ieškovės nuostolius. Teismas sprendė, kad pažeidėjo gauta nauda gali būti pripažinta kito asmens nuostoliais, jei nuostolių priteisimo siekiantis asmuo įrodo, kad būtent iš neteisėtų veiksmų atsakovas gavo naudos. Ginčo atveju teismai konstatavo, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, tačiau nenustatė, kad dėl jų atsakovė gavo naudos.
2024 m. sausio 11 d. Nr. e3K-3-57-781/2024
Sprendžiant miesto savivaldybės administracijos ieškinį dėl žalos atlyginimo, pareikštą dviem bendrovėms dėl jų neteisėto prisijungimo prie paviršinių nuotekų surinkimo tinklų, buvo nustatyta, kad dėl tokių atsakovių veiksmų sumažėjo minėtų tinklų pralaidumas, buvo užliejamos gatvės bei gyventojų kiemai. Miesto savivaldybės administracija, siekdama išspręsti susidariusią situaciją, įrengė papildomus lietaus nuotekų šulinius, užsakė asfalto dangos remontą bei kitus darbus. Kasacinis teismas paliko iš esmės nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies. Kasacinis teismas nurodė, kad ne visos išlaidos administracijos buvo patirtos dėl atsakovių neteisėtų veiksmų – reikšminga dalis išlaidų buvo patirta dėl to, kad gatvė buvo priskirta C kategorijai ir dėl to turėjo būti platinama, įrengiant šaligatvius. Todėl tarp atsakovių neteisėtų veiksmų ir šių išlaidų nėra priežastinio ryšio.
2024 m. sausio 11 d. Nr. e3K-3-58-1120/2024
Byloje spręsta dėl bendraturčių teisės be vieno iš bendraturčių sutikimo rengti žemės sklypų sujungimo ir atidalijimo projektą bei jį įgyvendinti. Bendraturčių teises į bendrąją dalinę nuosavybę šioje byloje buvo siekiama įgyvendinti keliais etapais: pirmajame – žemės sklypus sujungti, antrajame – sujungtą žemės sklypą padalinti į keturis sklypus, trečiajame – šiuos sklypus padalinti tarp bendraturčių. LAT nurodė, kad nors dėl žemės sklypų sujungimo bei padalijimo kasacinio teismo praktika nėra išplėtota, tačiau gali būti remiamasi kasacinio teismo išaiškinimais dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo. Pagal ją, būtent atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Kitas bendraturtis gali siūlyti alternatyvias atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo galimybes arba, jei nesiekia jokio atidalijimo varianto, savo nesutikimą su siūlomu ieškovo projektu gali grįsti bendraturčių interesų pažeidimu. LAT taip pat pakartojo kriterijus, pagal kuriuos turi būti vertinami bendraturčių pateikti atidalijimo projektai, ir konstatavo, jog tie patys kriterijai yra taikytini ir žemės sklypų sujungimo bei padalijimo projektams.
2024 m. sausio 11 d. Nr. 3K-3-64-943/2024