LAT nutarčių apžvalga 2024 m. kovo 18 d. – kovo 22 d.
LAT nutartį komentuoja WALLESS vyresnysis teisininkas Mykolas Lukšėnas.
Kaip naujausias teismo sprendimas keičia darbdavių ir profesinių sąjungų santykius nustatant darbo užmokesčio sistemas? WALLESS dalijasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutarčių apžvalga, kurią komentuoja vyresnysis teisininkas Mykolas Lukšėnas.
LAT išplėstinė kolegija pripažino, kad kolektyvinėje sutartyje įtvirtinta pareiga darbo apmokėjimo sistemą „suderinti“ su profesine sąjunga reiškia pareigą ją informuoti ir su ja konsultuotis, o ne pareigą gauti jos sutikimą. Profesinė sąjunga dalyvauti nustatant darbo užmokesčio sistemą gali dviem būdais: derėtis su darbdaviu kolektyvinėse derybose, arba darbdavys gali informuoti profesinę sąjungą apie naują darbo apmokėjimo sistemą ir su ja konsultuotis.
„Jei darbdavys nustato darbo apmokėjimo sistemą, kuri atitinka kolektyvinės sutarties nuostatas, tuomet užtenka, kad darbdavys informuotų profesinę sąjungą ir su ja konsultuotųsi, tačiau darbdavys neprivalo tenkinti profesinės sąjungos reikalavimų“, – teigia Mykolas. LAT taip pat patvirtino, kad kolektyvinio ginčo kontekste nėra taikoma taisyklė, jog abejonės dėl darbo sąlygų turi būti aiškinamos darbuotojo naudai.
Profesinė sąjunga gali dalyvauti nustatant darbo apmokėjimo sistemą dviem būdais: (i) derėtis su darbdaviu kolektyvinėse derybose arba (ii) būti informavimo ir konsultavimosi procedūros dalyve. Jei darbdavys nustato darbo apmokėjimo sistemą, kuri atitinka kolektyvinės sutarties nuostatas, tuomet vykdant informavimo ir konsultavimosi procedūrą užtenka, kad darbdavys informuotų profesinę sąjungą ir su ja konsultuotųsi, tačiau darbdavys neprivalo tenkinti profesinės sąjungos reikalavimų.
LAT išplėstinė kolegija nagrinėtame kolektyviniame darbo ginče sprendė klausimą, kaip reikia aiškinti kolektyvinėje sutartyje nustatytą įpareigojimą darbdaviui prieš patvirtinant darbo apmokėjimo sistemą ją suderinti su profesine sąjunga.
Pirma, LAT konstatavo, kad darbo santykiams taikomos CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės ir jas aiškinanti teismų praktika. Atitinkamai, tais atvejais kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas turi būti teikiamas pažodiniam sutarties teksto (lingvistiniam) aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio.
Antra, LAT kolegija patvirtino, kad kolektyvinio ginčo kontekste nėra taikoma DK 6 straipsnio 2 dalies taisyklė, pagal kurią abejonės dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų turi būti aiškinamos darbuotojo naudai. Ši nuostata grindžiama darbuotojo, kaip silpnesnės individualių darbo santykių šalies, turinčios menkesnes derybines galias sudarant darbo sutartį, doktrina, kuri neaktuali kolektyviniuose darbo santykiuose.
Galiausiai LAT pripažino, kad pagal galiojantį reguliavimą profesinė sąjunga gali dalyvauti nustatant darbo apmokėjimo sistemą dviem būdais: (i) derėtis su darbdaviu kolektyvinėse derybose arba (ii) būti informavimo ir konsultavimosi procedūros dalyve. Antruoju atveju darbdavys darbo užmokesčio sistemą nustato savo iniciatyva, išklausęs ir įvertinęs profesinės sąjungos poziciją, tačiau neprivalo tenkinti jos reikalavimų.
Ginčo atveju kolektyvinė sutartis nustatė formulę, pagal kurią apmokėjimo sistemoje turėjo būti nustatytas darbuotojų darbo užmokestis, tačiau pačios sistemos kolektyvinė sutartis nenustatė. Remiantis minėtais išaiškinimais, LAT pripažino, jog ginčo kolektyvinės sutarties nuostata, kad darbo apmokėjimo tvarkos aprašas turi būti suderintas su profesine sąjunga, reiškia sutarimą dėl informavimo ir konsultavimosi pareigos, o ne dėl privalomo profesinės sąjungos sutikimo gavimo.
2024 m. kovo 21 d. Nr. e3K-7-66-469/2024
Šiuo laikotarpiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius išnagrinėjo dar 5 bylas, kurias trumpai aptariame žemiau:
LAT sprendė klausimą dėl bylos nutraukimo, esant įsiteisėjusiam darbo ginčų komisijos sprendimui patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį. Kasacinis teismas konstatavo, jog CPK įtvirtinta nuostata, nustatanti, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas patvirtinti šalių taikos sutartį, aiškintina kaip apimanti ir tuos atvejus, kai dėl ginčo tarp šalių yra priimtas įsiteisėjęs darbo ginčų komisijos sprendimas patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį. Siekiant nustatyti, ar yra pagrindas taikyti šią nuostatą, būtina išanalizuoti darbo ginčų komisijos patvirtintos šalių sudarytos taikos sutarties turinį, t. y. dėl kokio konkretaus ginčo šalys susitarė taikos sutartimi ir kokias tarpusavio teises bei pareigas įtvirtino sutartyje. Teismas, atsižvelgdamas į taikos sutarties turinį, itin plačią formuluotę, pagal kurią šalys atsisako „turtinių, neturtinių ir bet kokių kitų reikalavimų, kylančių iš darbo teisinių santykių“, į tai, kad šalys nenustatė jokių išimčių iš šios itin plačiai suformuluotos taisyklės, taip pat į tai, jog šalims buvo žinomi visi vienos kitai pareikšti reikalavimai, kurie buvo nagrinėjami tuo pačiu metu, sprendė, jog šalys taikos sutartimi atsisakė visų ir bet kokių reikalavimų viena kitos atžvilgiu.
2024 m. kovo 19 d. Nr. 3K-3-36-684/2024
Byloje buvo sprendžiamas pareiškimo dėl darbo ginčų komisijos (DGK) paskirtos baudos už sprendimo nevykdymą teismingumo klausimas. Teismas išaiškino, kad DGK nutarimas skirti darbdaviui baudą dėl sprendimo nevykdymo yra susijęs ne su darbdavio iš darbo santykių kylančių pareigų pažeidimu, bet su darbo ginčą išnagrinėjusio organo priimto sprendimo nevykdymu (netinkamu vykdymu). Pareiškimas dėl DGK sprendimo, kuriuo išspręstas baudos skyrimo klausimas, yra teismingas tam teismui, kurio veiklos teritorijoje veikia šį sprendimą priėmusi DGK.
2024 m. kovo 19 d. Nr. e3K-3-32-701/2024
Atnaujinus procesą byloje, užbaigtoje taikos sutartimi, bylos nagrinėjimo ribas sudaro pagrindų patvirtinti taikos sutartį įvertinimas ir, jei pagrindo tvirtinti taikos sutartį nėra, ieškinio pagrįstumo įvertinimas. Abu šiuos klausimus teismas gali išnagrinėti tame pačiame teismo posėdyje. Nustačius, kad pagrindo taikos sutarties tvirtinti nėra, ieškinio išnagrinėjimas nereiškia siurprizinio sprendimo priėmimo.
2024 m. kovo 19 d. Nr. e3K-3-75-611/2024
Byloje kilo ginčas dėl to, ar buto pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga, pagal kurią buto pardavėjui (pastato statytojui) sumokama kaina, į kurią įeina visų komunikacijų įrengimas, taip pat apima ir buto pardavėjo pareigą perduoti inžinerinių vandentiekio ir nuotekų tinklus Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn.
Teismas pabrėžė, kad nagrinėjama situacija yra specifinė, nes geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas yra viena iš valstybės reguliuojamų ūkinės veiklos sričių, kurios tinkamas įgyvendinimas yra viešasis interesas. Vandentiekio ir nuotekų infrastruktūra nuosavybes teise priklausė buto pardavėjui (pastato statytojui), todėl jam priklausanti infrastruktūra savivaldybės nuosavybėn gali būti perduodama tik esant įstatymo nustatytoms būtinoms sąlygoms, užtikrinant teisingą atlyginimą už nuosavybės perleidimą, išskyrus atvejį, kai savininkas sutinka perleisti nuosavybę neatlygintinai. Kita vertus, buto savininkas turi teisę reikalauti iš atsakingų asmenų veikti taip, kad pastatas, kuriame yra jam priklausantis butas, būtų prijungtas prie miesto vandentiekio ir nuotekų tinklų pagal atitinkamus reikalavimus.
LAT pritarė pirmosios ir apeliacinės instancijų išvadoms, kad pirkimo–pardavimo sutarties nuostata dėl visų komunikacijų įrengimo neapima buto pardavėjo (pastato statytojo) pareigos vandentiekio bei nuotekų tinklus perduoti savivaldybės nuosavybėn. Tačiau LAT nusprendė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vertino tik buto pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas, nenustatė kas sudaro ginčo infrastruktūrą, kam ji visa ar atskiros jos dalys priklauso nuosavybės teise, neatliko reikalingos kompleksinės įstatymų analizės ir nevertino, ar egzistuoja įstatymo nustatytos sąlygos, kurioms esant geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros perduodamos savivaldybei. Nepriklausomai nuo to, jog pirkimo–pardavimo sutarties šalys atskirai nesusitarė dėl ginčo infrastruktūros (jos dalių) perdavimo savivaldybei, tik nustačius geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros dalį (dalis), dėl kurios (kurių) kilo ginčas, jos (jų) savininką (savininkus) bei įvertinus imperatyviąsias teisės normas, reglamentuojančias vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrų perdavimą viešojo vandens tiekėjo, regioninio viešojo vandens tiekėjo ar paviršinių nuotekų tvarkytojo nuosavybėn, gali būti sprendžiama dėl su šiomis infrastruktūromis (jų dalimis) susijusių pastato statytojo pareigų. Todėl LAT panaikino ankstesnius teismų sprendimus ir grąžino klausimą nagrinėti iš naujo.
2024 m. kovo 21 d. Nr. e3K-3-30-403/2024
Byloje buvo sprendžiama dėl poreikio gauti besiribojančio žemės sklypo savininko sutikimą neišlaikyti norminio atstumo iki sklypo ribos, kuomet rekonstrukcijos atveju yra didinamas statinio aukštis, taip pat dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemonių.
Kasacinis teismas išaiškino, kad statytojas privalo gauti besiribojančio žemės sklypo savininko sutikimą padidinti arčiau nei 1 m. iki sklypo ribos pastatyto statinio aukštį jo rekonstrukcijos metu. Reikalavimas gauti leidimą padidinti statinių aukštį taikomas ir tais atvejais, kai yra rekonstruojami esami, bet ne statomi nauji statiniai. Besiribojančio žemės sklypo savininkas savo atsisakymo išduoti tokį sutikimą neprivalo motyvuoti. Sutikimo neišduodančiam asmeniui pareiga pagrįsti, jog jo teisės yra pažeidžiamos, yra tik tada, kai dėl rekonstrukcijos atstumas iki sklypo ribos nesumažėja arba nepadidėja statinių aukštis.
Toks sutikimas yra laikomas vienašaliu sandoriu. Jį išdavusiam asmeniui atsiranda pareiga netrukdyti įgyvendinti tų teisių, kurias sutikimu jis suteikė sutikimo adresatui. Siekiant, kad sutikimą duodantis asmuo galėtų įvertinti darbų poveikį sutikimą duodančiam asmeniui, statytojas turi savo ketinimus atskleisti, pateikdamas išsamią, tikrovę atitinkančią, visapusišką informaciją. Sutikimas išduodamas ne apskritai teisei statyti (rekonstruoti) įgyvendinti, bet konkretiems (tiek pobūdžio, tiek apimties prasme) statybos (rekonstrukcijos) darbams atlikti. Statinio rekonstrukcija yra apibrėžiama kaip statyba, kurios tikslas – pakeisti statinio išorės matmenis, tačiau ne kiekvienos rekonstrukcijos atveju yra (turi būti) keičiami visi statinio matmenys. Dėl to sutikimas, jog būtų atliekama rekonstrukcija, savaime nereiškia sutikimo, kad būtų keičiami visi statinio išorės matmenys.
Aiškinant sutikimo, kaip vienašalio sandorio, turinį, svarbu yra tai, kokią reikšmę sutikime vartojamoms sąvokoms priskirtų analogiškas sutikimą davusiam asmeniui protingas asmuo, o ne kiti statybos proceso dalyviai. Kadangi sutikimas yra laikomas sandoriu, sutikimo nuostatų aiškinimui gali būti taikoma ir contra proferentem taisyklė, pagal kurią sutarties sąlygos aiškintinos jas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai.
Galiausiai, kasacinis teismas nurodė, kad kadangi ginčas yra dėl besiribojančio žemės sklypo savininko sutikimo turinio, o ne dėl jo išdavimo fakto, esant tokiam sutikimui automatiškai negali būti atmestas kitokio pobūdžio neteisėtos statybos padarinių šalinimo nei kad statinio griovimas parinkimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padariniai šalinami asmenų, kurie yra atsakingi už statybą leidžiančio dokumento išdavimą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, lėšomis. Todėl turi būti nustatyta subjektų, dalyvavusių ginčijamo statybos leidimo išdavimo procese, kaltė ir atsakomybės laipsnis dėl neteisėtai perstatytų ir pertvarkytų bei naujai įrengtų rekonstruotų statinių dalių.
2024 m. kovo 21 d. Nr. 3K-3-69-1075/2024