LAT nutarčių apžvalga 2023 m. birželio 26 d. – birželio 30 d.
LAT nutartį komentuoja WALLESS asocijuotasis partneris Tomas Balčiūnas.
Ar esate matę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimą, kuriame būtų remtasi Jungtinės Karalystės Aukščiausiojo Teismo sprendimu, kuriame Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu?
Vienas toks sprendimas buvo priimtas visai neseniai (e3K-3-178-823/2023), ir juo kasacinis teismas iš karto pateikė kelias svarbias teisės aiškinimo taisykles.
Pirmiausia, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika nuosekliai išryškina arbitražo, kaip efektyvios alternatyvos ginčų sprendimui teismuose, privalumus.
Vienas iš pagrindinių ir nuolat akcentuojamų arbitražo privalumų – ginčo nagrinėjimo greitis. Nereta taktika, siekiant užvilkinti arbitražo sprendimo vykdymą, yra ne visada pagrįsto prašymo dėl arbitražo sprendimo panaikinimo pateikimas arbitražo vietos teismams. Pateikus tokį prašymą, kartu yra prašoma sustabdyti sprendimo pripažinimą kitoje, užsienio valstybėje, pavyzdžiui – Lietuvoje. Tačiau Lietuvoje tokia taktika nebūtinai pasiteisins, nes kasacinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad tokiais atvejais arbitražo sprendimo pripažinimo Lietuvoje procesas neprivalo būti stabdomas. Sprendžiant, ar tokį procesą sustabdyti, reikia įvertinti:
- Ar prašymas panaikinti arbitražo sprendimą kilmės valstybėje pateiktas gera valia;
- Ar yra pagrindas manyti, kad prašymas dėl arbitražo spendimo panaikinimo bus patenkintas;
- Ar dėl bylos sustabdymo nepagrįstai nepailgės užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti procesas.
Antra, Lietuvos Aukščiausiasis Teismo išaiškinimai apsaugojo tipinius, dažniausiai naudojamus arbitražinius susitarimus.
Įprastai praktikoje šalys naudoja arbitražo institucijų parengtus standartinius arbitražinius susitarimus, kuriuose ne visada būna paminėta, kad arbitražas vadovausis CMR Konvencija. Tačiau CMR Konvencijos 33 straipsnis būtent reikalauja, kad susitarime dėl arbitražo būtų numatyta, jog arbitražas vadovausis CMR Konvencija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pateikė išaiškinimus, kaip įvertinti, ar arbitražinis susitarimas atitinka CMR Konvencijos reikalavimus. Teismas nurodė, kad iš sutarties sąlygų visumos reikia įvertinti, ar šalys išreiškė valią ginčui taikyti CMR Konvencijos nuostatos. Jei tokią valią įmanoma nustatyti, tuomet šalių susitarimas atitinka CMR Konvencijos 33 straipsnio reikalavimą.
Taip pat, jei arbitražo sprendimas jau yra priimtas, pakanka įvertinti patį sprendimą: jei arbitražo teismas taikė CMR Konvencija, vadinasi, CMR Konvencijos 33 straipsnio tikslai buvo pasiekti, net jei arbitražiniame susitarime tiesiogiai ir nepaminėta, kad ginčui bus taikoma CMR Konvencija.
Efektyviausia būtų vežimo sutarties arbitražiniame susitarime numatyti, jog arbitražo teismas vadovausis CMR Konvencija. Tą padaryti siūlo ir, pavyzdžiui, Vilniaus komercinis arbitražo teismas (https://www.arbitrazas.lt/islygos.htm). Vis tik, jei jau sudarytoje sutartyje tai nebuvo padaryta, arbitražinis susitarimas tikrai gali galioti, jei iš kitų sutarties sąlygų galima nustatyti, kad jai taikoma CMR Konvencija.
LAT nutarčių apžvalga:
LAT nesustabdė arbitražo sprendimo pripažinimo Lietuvoje procedūros vien dėl to, kad arbitražo sprendimas buvo apskųstas arbitražo vietos valstybėje.
Lietuvoje buvo prašoma pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo sprendimą, dėl kurio panaikinimo buvo pateiktas prašymas arbitražo vietos teismuose. Kasacinis teismas nurodė, kad tokiais atvejais reikia įvertinti, ar stabdymas labiau atitinka šalių interesus nei bylos išnagrinėjimas, atsižvelgiant į tai, ar skundas kilmės valstybėje pateiktas gera valia, ar yra pagrindas manyti, kad toks prašymas bus patenkintas, ar nepagrįstai nepailgės arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti procesas.
Taip pat teismas sprendė, ar atitinka CMR Konvencijos 33 straipsnį (kuris numato, jog vežimo sutartyje esantis arbitražinis susitarimas galioja, jei numato, kad arbitražas vadovausis CMR Konvencija) arbitražinis susitarimas, kuriame tiesiogiai neįvardinta, kad ginčo sprendimui bus taikoma CMR Konvencija. Kasacinis tesimas nurodė, kad iš sutarties sąlygų visumos reikia spręsti, ar šalys išreiškė valią, jog kilus ginčui, bus taikomos CMR Konvencijos nuostatos. Tokiu atveju arbitražinis susitarimas bus laikomas galiojančiu, net jei jame tiesiogiai ir nėra daroma nuoroda į CMR Konvenciją. Be to, svarbu ir tai, ar arbitražo sprendimu CMR Konvencija buvo faktiškai taikoma – jei ji buvo taikoma, vadinasi, CMR Konvencijos 33 straipsnio tikslas buvo pasiektas.
Galiausiai, kasacinis teismas išaiškino ir tai, kad CMR Konvencijos 23 straipsnio 4 dalies nuostata, jog krovinio praradimo atveju vežėjas gali būti įpareigotas kompensuoti „su krovinio vežimu susijusias išlaidas“ yra skirtingai aiškinamas skirtingose valstybėse. Dėl to, jei teismas imtųsi vertinti, ar arbitražo sprendimu priteistos sumos patenka į su krovinio vežimu susijusių išlaidų kategoriją, tai reikštų arbitražo sprendimo peržiūrėjimą iš esmės. Toks peržiūrėjimas arbitražo sprendimo pripažinimo stadijoje yra neleidžiamas.
2023 m. birželio 29 d. Nr. e3K-3-178-823/2023
LAT pagrindė kompleksinį nesąžiningos konkurencijos atvejį – nepagrįsto pranašumo įgijimą, pasinaudojant kito ūkio subjekto įdirbiu (free riding).
Nesąžiningos konkurencijos byloje buvo nagrinėjama situacija, kai įmonės komercijos direktorius per savo brolį įsteigė konkuruojančią įmonę, į kurią perėjo dirbti pats ir jo komandos narys. Buvusios darbovietės pagrindiniai tiekėjai ir klientai su pastarąja nutraukė santykius ir pradėjo dirbti su naująja įmone.
Kasacinis teismas patvirtino iki šiol nuosekliai plėtotą praktiką, kad duomenys apie klientus ar tiekėjus saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur, be klientų (tiekėjų) pavadinimo, esama kitokios viešai neprieinamos informacijos, ją turinčiam subjektui sukuriančios komercinį pranašumą. Nors komercijos direktorius nebuvo pasirašytinai supažindintas su komercinių paslapčių sąrašu, tačiau ši informacija buvo žinoma ir prieinama komercijos direktoriui dėl jo einamų pareigų, o jis dėl šių pareigų specifikos negalėjo nesuvokti, jog tokia informacija yra komerciškai vertinga ir saugoma.
Šioje byloje LAT progresyviai išplėtojo ir pagrindė iš esmės naują kompleksinį Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nesąžiningos konkurencijos atvejį. LAT nurodė, kad be klasikinių nesąžiningos konkurencijos veiksmų, nesąžiningos konkurencijos veiksmais taip pat pripažįstami veiksmai, susiję su nepagrįsto pranašumo įgijimu, pasinaudojant kito ūkio subjekto įdirbiu (angl. free riding). Nesąžiningi konkurentai šiuo atveju gauna finansinę naudą patys neinvestuodami savo lėšų ir neįdėdami pastangų.
Teismas taip pat nuosekliai patvirtino nuostatas dėl įrodinėjimo standarto. Jis nurodė, kad bylose dėl komercinių paslapčių daugiausia tenka remtis netiesioginiais įrodymais. Dėl per aukšto ir neatsižvelgiant į šios kategorijos bylų specifiką keliamo įrodinėjimo standarto, netinkamo įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymo, dažnai būtų neįmanoma įrodyti pasinaudojimo komercine paslaptimi, siekiant nesąžiningai konkuruoti.
Teismas taip pat patvirtino, kad atsakingų asmenų pareiga atlyginti nukentėjusiojo asmens negautas ateities pajamas nėra siejama su konkrečiu terminu, už kurį skaičiuojamos negautos pajamos (pvz., Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje nurodytu 1 metų terminu, kuriam pasibaigus leidžiama naudoti komercinę paslaptį). Tačiau pareiga įrodyti, kad ir vėlesniu laikotarpiu verslo santykiai su atitinkamais tiekėjais bei klientais būtų išlikę tokie patys, o pajamos būtų didėjusios, tenka nukentėjusiajam.
2023 m. birželio 29 d. Nr. e3K-3-202-378/2023
Šiuo laikotarpiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius išnagrinėjo dar 8 bylas, kurias trumpai aptariame žemiau:
Kasacinėje byloje nagrinėta, ar antstolis teisėtai skaičiavo skolininkei procesines palūkanas už laikotarpį, kai priverstinio vykdymo veiksmai nebuvo atliekami dėl to, kad vykdomoji byla dėl antstolio klaidos buvo nepagrįstai užbaigta kaip įvykdyta. Teismas sprendė, kad antstolio veiklos ribas vykdomajame procese apibrėžia vykdomasis dokumentas, kurio jis besąlygiškai laikosi. Todėl nepaisant padarytos klaidos, antstolis negalėjo neskaičiuoti procesinių palūkanų, numatytų vykdomajame rašte. Teisme nagrinėjant bylas dėl antstolių ir notarinių veiksmų teisėtumo, teismas žalos (nuostolių) atlyginimo klausimų nesprendžia. Šie reikalavimai gali būti nagrinėjami skolininkui pareiškiant ieškinį antstoliui dėl žalos atlyginimo.
2023 m. birželio 29 d. Nr. 3K-3-203-823/2023
Byloje dėl nekomercinės prieplaukos teisinės registracijos. Teismas konstatavo, kad teisiniai santykiai dėl objekto įregistravimo valstybės registre yra vertinami kaip tęstiniai. Todėl, sprendžiant bylą dėl ginčo prieplaukos įregistravimo valstybės registre teisinių padarinių įvertinimo, turi būti taikomos bylos iškėlimo metu galiojantis, o ne įregistravimo metu galiojęs įstatymas.
2023 m. birželio 29 d. Nr. e3K-3-199-701/2023
Byloje dėl ikiteisminio tyrimo reikšmės ieškinio senaties termino skaičiavimui kasacinis teismas konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai teisingai sprendė, jog ieškinio senaties termino eiga prasidėjo tada, kai ieškovės akcininkė kreipėsi į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo atsakovui dėl sandorių, iš kurių ieškovė kildina reikalavimą dėl žalos atlyginimo šioje byloje. Ieškovė ieškinio baudžiamojoje byloje nepareiškė, tačiau teigė, kad apskaičiuojant ieškinio senaties terminą analogijos pagrindu turi būti taikoma CK 1.130 straipsnio 5 dalis. LAT teisėjų kolegija išaiškino, kad ši norma negali būti taikoma pagal analogiją tuo atveju, kai asmuo baudžiamojoje byloje nepareiškia civilinio ieškinio, kadangi, visų pirma, CK 1.129, 1.130 straipsniuose įtvirtintas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurioms esant ieškinio senaties termino eiga nutrūksta arba yra sustabdoma; antra, situacijos, kai civilinis ieškinys yra pareikštas ir kai civilinis ieškinys nėra pareikštas, iš esmės skiriasi asmens teisės laisvai disponuoti teise į teisminę gynybą ir atitinkamai – ieškinio senaties instituto požiūriu. Todėl žemesnės instancijos teismai pagrįstai ieškinį atmetė dėl praleisto ieškinio senaties termino.
2023 m. birželio 29 d. Nr. e3K-3-195-469/2023
Byloje buvo nagrinėjamas ginčas pagal Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos AVAKA ieškinį dviejų viešbučių valdytojoms dėl atlyginimo priteisimo už neteisėtą kūrinių ir gretutinių teisių objektų naudojimą, kai viešbučių kambariuose yra įrengti televizoriai, per kuriuos yra rodomos (viešai skelbiamos) televizijos programos, kurių turinį sudaro audiovizualiniai kūriniai (filmai, serialai, televizijos laidos), saugomi Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (ATGTĮ). LAT konstatavo, kad televizorių viešbučio kambariuose įrengimas, sudarant galimybę klientams žiūrėti televizijos programas, pripažįstamas televizijos transliuojamų kūrinių viešu paskelbimu, o viešbučio valdytojai – kūrinio naudotojais. Tais atvejais, kai autorių ir gretutinių teisių turėtojų teisės administruojamos kolektyviai, leidimas naudoti kūrinius ar gretutinių teisių objektus suteikiamas sudarant su teisių naudotojais licencinę sutartį. Nesant sudarytos licencinės sutarties su autoriais ar kolektyvinio administravimo organizacija, kūrinių naudojimas yra neteisėtas, o kolektyvinė administravimo organizacija turi teisę kreiptis į teismą su reikalavimu išieškoti atlyginimą už neteisėtą naudojimąsi kūriniais. Tačiau vien tai, kad ATGTĮ numatyta, jog išieškoma suma nustatoma remiantis kolektyvinio administravimo organizacijos taikomais atlyginimo tarifais, kuris yra dvigubinamas kai kūriniais naudojamasi neturint kolektyvinio administravimo organizacijos licencijos, nereiškia, kad nustatytas licencinis tarifas negali būti ginčijamas.
2023 m. birželio 29 d. Nr. e3K-3-204-469/2023
Byloje kilo ginčas dėl to, kaip turi būti apskaičiuojamas nuomininkės mokėtinas mokestis už naudojimąsi valstybine žeme, kai nuomininkė nuosavybės teise turi tik dalį statinio, pastatyto ant valstybei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, ir tokio statinio kadastriniai matavimai nėra atlikti ir išviešinti Nekilnojamojo turto registre. LAT konstatavo, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys nėra vieninteliai, kuriais remiantis gali būti nustatomas pastato plotas. Apskaičiuojant valstybinės žemės nuomos mokestį, turi būti nustatomas visas realiai egzistuojančio statinio (pastato) plotas, nepriklausomai nuo to, ar šio kadastriniai duomenys yra išviešinti (registruoti) Nekilnojamojo turto registre. Šiuo atveju byloje buvo prieštaringi duomenys apie faktinį pastato plotą, kurių žemesnės instancijos teismai nevertino. Todėl byla perduota apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
LAT taip pat nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti atsakovės papildomai kaip įrodymą teikiamą Vyriausybės nutarimą, nes Vyriausybės nutarimas yra ne CPK 177 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo priemonė, o Teisės aktų registre registruojamas ir skelbiamas teisės aktas.
2023 m. birželio 29 d. Nr. e3k-3-207-421/2023
Išnagrinėjęs klausimą, kas atsakingas už žalą, padarytą išsiliejus vandeniui iš daugiabučio namo bute esančio šildymo sistemos įrenginio (radiatoriaus), LAT pakartojo ankstesnę savo praktiką ir konstatavo, kad nustačius neteisėtus atsakovės veiksmus, už žalą, padarytą trūkus atsakovės bute esančiam radiatoriui ir iš jo išsiliejus vandeniui bei užliejus žemiau esantį ieškovo butą, atsakomybė tenka atsakovei, o ne daugiabučio namo administratoriui.
Pasisakydama dėl atsakovės nurodomo argumento, kad teismas turėjo skirti ekspertizę žalos dydžiui nustatyti, teisėjų kolegija pažymėjo, jog ekspertizę skirti tikslinga tada, kai abejojama tam tikrų faktų buvimu ir šioms aplinkybėms nustatyti reikalingos specialiosios žinios. Teismas gali skirti ekspertizę savo arba byloje dalyvaujančių asmenų iniciatyva, jeigu jam iškyla neaiškūs, specialiųjų žinių reikalaujantys klausimai. Įvertinusi bylą nagrinėjusių teismų argumentus, kad byloje esančių įrodymų pakanka žalos dydžiui nustatyti ir tai, kad byloje pati atsakovė prašymo skirti ekspertizę nepateikė, teisėjų kolegija atsakovės argumentą atmetė kaip nepagrįstą.
2023 m. birželio 29 d. Nr. e3K-3-206-781/2023
Byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl kreditoriaus reikalavimo, grindžiamo sutartinėmis netesybomis, bankrutuojančiam asmeniui pagrįstumo. LAT nurodė, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, jog toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais. Šiuo atveju, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai patvirtino kreditoriaus reikalavimą, nes, nors ir nustatė, kad sutartis net nebuvo pradėta vykdyti, tačiau nenustatė fakto, kad dėl tokio sutarties pažeidimo kreditorius būtų patyręs nuostolių, t. y. nenustatė pagrindo priteisti netesybas. Dėl to LAT žemesnės instancijos teismų sprendimus panaikino ir priėmė naują sprendimą – atsisakyti tvirtinti kreditoriaus pareikštą reikalavimą bankroto byloje.
2023 m. birželio 29 d. Nr. e3K-3-192-381/2023
Kasacinis teismas išaiškino, kad sutarties formos kvalifikavimas nepriklauso vien tik nuo sutarties tekste numatytų nuostatų, jog sutartis laikoma sudaryta vienokia ar kitokia forma. Konkrečios sutarties forma iš esmės yra objektyvi kategorija, kurią teismas turi nustatyti remdamasis byloje esančiais įrodymais. Nors nagrinėjamoje byloje pareiškėja neįrodė reikalavimų perleidimo sutarčių sudarymo rašytine forma, tai savaime nelemia sandorio negaliojimo. Vien rašytinės formos reikalavimo nesilaikymas neužkerta kelio įrodinėti faktą remiantis kitais įrodymais. Teismai taip pat turi vertinti, ar byloje esančių duomenų pakanka nustatyti, kad sutartis buvo sudaryta, nors ir ne įstatyme reikalaujama rašytine forma.
2023 m. birželio 29 d. Nr. e3K-3-193-969/2023