LAT nutarčių apžvalga 2022 m. gegužės 9 d. – gegužės 13 d.
Šios savaitės nutartį komentuoja WALLESS partneris dr. Evaldas Klimas:
Pagaliau sulaukėme pirmojo LAT sprendimo dėl nuo 2020-01-01 įsigaliojusio naujojo Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo.
Šis įstatymas įpareigojo visus subjektus, kurių veikla nustato apribojimus, esančius specialiosiomis žemės naudojimo sąlygomis, iki 2023-01-01 užregistruoti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas. Tokio įpareigojimo tikslas – nuo 2023-01-01 turi pradėti veikti viešas registras, kuriame bus suregistruotos visos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Taip visi žemės savininkai pagaliau matys, kokiomis specialiosiomis žemės naudojimo sąlygomis (tinklų apsaugos zonos, saugomos teritorijos ir pan.) ir kokia apimtimi jų žemė yra suvaržyta.
Įstatymo leidėjas išskyrė dvi grupes objektų, kurie sukuria specialiąsias žemės naudojimo sąlygas. Pirmoji grupė – viešojo intereso objektai (įstatymo 7 str. 3 d., pvz.,– pasienis, saugomos teritorijos, komunaliniai vandentiekio tinklai ir pan.). Tokių objektų teritorijoms nustatyti specialiąsias sąlygas galima ir be žemės savininkų sutikimų. Antrajai grupei priskiriami visi likę objektai (pvz., taršių objektų sanitarinės apsaugos zonos). Pastarųjų atžvilgiu specialiosios žemės naudojimo sąlygos gali būti nustatomos svetimoje žemės tik gavus savininko sutikimą. Tai itin aiškiai užakcentavo ir LAT. Vis tik, įstatymo leidėjas nepaliko jokios išeities tuo atveju, jei žemės savininkas neduoda sutikimo registruoti jo valdomoje žemėje specialiųjų žemės naudojimo sąlygų (nebent objektą prisipažinti valstybei svarbiu projektu). Kokias teisines priemones tuo atveju turi objekto savininkas? Atsakymas – jokių. Tokia situacija yra kaimyninių sklypų savininkų ginčų analogija. Niekas negali priversti kaimyno išduoti sutikimą (pvz., statyti ant sklypo ribos, neišlaikant norminio atstumo). Taip, situacija liūdna objekto savininkui. Dėl anksčiau atsiradusių objektų dar yra pateikti sprendimo būdai įstatymo 141 str., bet jei į tokių atvejų apibrėžtį nepatenkama, objekto savininkas tiesiog turi perkelti savo objektą taip, kad to objekto sukuriamos specialios žemės naudojimo sąlygos savo apsaugos zonos dydžiu nepatektų į kito savininko žemę.
Dėl to yra šiek tiek siurpriziška skaityti LAT pasvarstymą, kuriame nurodoma, jog objekto savininkas gali kreiptis dėl servituto nustatymo. Priimant Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymą, buvo labai aiškiai atribotas specialiųjų žemės naudojimo sąlygų institutas nuo servituto instituto. Specialiosios žemės naudojimo sąlygos yra nustatomos turint tikslą suvaržyti savininko galimybes vykdyti atitinkamą veiklą specialiųjų sąlygų užimame plote (pvz., draudimas statyti gyvenamosios paskirties statinius). Tuo tarpu servituto instituto tikslas yra leisti viešpataujančio daikto savininkui pasinaudoti tarnaujančiu daiktu (pvz., leisti pravažiuoti per sklypą). Suprantama, kad šiais institutais sukuriamų suvaržymų apimtis gali persidengti. Bet tapatinti juos nėra teisinga. Ypač, kai įstatymo leidėjas yra atlikęs aiškų atskyrimą. Todėl LAT išaiškinimą reiktų vertinti, kaip kvietimą įstatymo leidėjui papildomai įvertinti tai, kas jau buvo keliama įstatymo priėmimo metu. Pirma, ar apskritai reikalingas specialiųjų sąlygų institutas, jei jį galima tapatinti su servitutų institutu. Peršasi išvada, kad objektų turėtojai turėtų nusistatyti tik servitutus. Antra, ar nėra suabsoliutinama nuosavybės teisės apsauga sutikimų neišdavimo reguliavimu. Gal vis tik objektų skirstymas į dvi grupes (vieašainteresiniai „šventieji“ ir visi likę „ įstatymo leidėjui neįdomieji“) nėra subalansuotas.
Bet kuriuo atveju, visi nekantriai laukiame 2023-01-01, kuomet pradės veikti visas specialiąsias sąlygas apimantis registras. O tuo pačiu laukiame ir naujų LAT bandymų provokuoti įstatymo leidėją aiškiau pagrįsti reguliavimo sprendinius, o gal net juos ir pakeisti. Priešingu atveju neatmesčiau galimybės, kad LAT gali imtis teisės kūrėjo vaidmens, kaip kartas nuo karto nutinka.
Šią nutartį rasite čia.
Apžvalgas parengė arbitražo ir teismų praktikos grupė.