LAT nutarčių apžvalga 2020 m. rugsėjo 21 d. – rugsėjo 25 d.
Reikalavimas pranešti kitai šaliai apie nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes nėra nenugalimos jėgos konstatavimo sąlyga. Todėl nustačius visas sąlygas, šalis turi būti atleidžiama nuo civilinės atsakomybės, net jei pranešimą pateikė pavėluotai.
Pirmosios instancijos teismas stichinę sausrą pripažino nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybe, atleidžiančia ūkininką nuo civilinės atsakomybės už sutarties neįvykdymą, o apeliacinės instancijos teismas sprendė priešingai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) pakartojo ankstesnėje praktikoje nurodytus nenugalimos jėgos aplinkybių požymius:
1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti;
2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti;
3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio;
4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos.
LAT teigimu, nepalankias gamtines sąlygas visada būtų galima vertinti kaip aplinkybes, kurių žemės ūkio produkcijos augintojas negalėjo kontroliuoti ir užkirsti joms kelio. Todėl svarbiausia yra nustatyti, ar sudarydama sutartį šalis galėjo numatyti tokias aplinkybes ir ar prisiėmė jų ar padarinių atsiradimo riziką.
LAT teigimu, ne bet kokia sausra ar kitokios nepalankios gamtinės sąlygos gali būti vertinamos kaip nenugalima jėga. Ūkininkas, sudarydamas sutartį dėl žemės ūkio produkcijos pardavimo, gali ir turi numatyti galimas nepalankių gamtinių sąlygų pasekmes būsimam derliui, nes tokios situacijos yra būdingos žemės ūkio veiklai. Tačiau galimos tokios situacijos, kurių žemės ūkio produkcijos augintojas iš anksto negali numatyti.
Byloje nustatyta, kad šiuo atveju agrometeorologinis reiškinys – stichinė sausra tęsėsi augalų aktyviosios vegetacijos laikotarpiu. Pagal bylos duomenis, tokia sausra Lietuvoje nėra dažnas reiškinys. 1961–2018 m. laikotarpiu Lietuvoje stichinės sausros (bent 1 meteorologijos stotyje) registruojamos vidutiniškai 1 kartą per 4 metus, tačiau šalies masto stichinės sausros, apimančios daugiau nei 1/3 dalį šalies teritorijos, fiksuojamos maždaug 1 kartą per 8–9 metus. Byloje taip pat buvo įrodyta, kad rajone, kuriame ūkininkavo ūkininkas, gegužės pabaigoje tapo labai sausa, o birželio viduryje buvo pasiekti pavojingo meteorologinio reiškinio – sausringo laikotarpio aktyviosios augalų vegetacijos metu – rodikliai. Šis laikotarpis tęsėsi iki birželio pabaigos, kuomet sąlygos pagerėjo, tačiau išliko sausringa. Liepos pradžioje rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu buvo paskelbta savivaldybės lygio ekstremalioji situacija. Savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus darbuotojams apžiūrėjus pasėlius, buvo nustatyta, kad pupos dėl drėgmės trūkumo uždžiūvo, dėl to pasėliai reti ir žemi, laukiamas derlius mažas.
Anot LAT, šios aplinkybės įrodo, kad ūkininkas iš anksto negalėjo numatyti susiklosčiusios ekstremalios situacijos, kuri lėmė daugumos pasėtų pupų sunykimą, o ne šiaip prastą derlių. Išanalizavus sutarties nuostatas, konstatuota, kad ūkininkas neprisiėmė tokios aplinkybės atsiradimo rizikos.
LAT nusprendė, kad reikalavimas pranešti kitai šaliai apie nenugalimos jėgos aplinkybes nėra nenugalimos jėgos konstatavimo sąlyga. Laiku negavusi pranešimo šalis turi teisę reikalauti tik dėl šio pranešimo negavimo (ar negavimo laiku) patirtų nuostolių atlyginimo. Todėl yra pagrindas atleisti ūkininką nuo sutartinės civilinės atsakomybės už sutarties neįvykdymą visa apimtimi, net jeigu jo pranešimas apie nenugalimos jėgos aplinkybes buvo pavėluotas.
2020 m. rugsėjo 24 d. Nr. e3K-3-233-1075/2020
Nutartį galite rasti čia.
Apžvalgą parengė arbitražo ir teismų praktikos grupė.