Commentary Regarding CMR Convention
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priminė: krovinio gabenimą vykdant pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais (CMR) Konvenciją nepavyks susitarti dėl ginčo sprendimo vieninteliame teisme, o lietuviškas Konvencijos vertimas – nepatikimas.
Prieš kelias savaites Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-943/2021 priėmė krovinių gabenimo sausumos keliais sektoriui svarbią nutartį, kuria buvo išgrynintos kai kurios ginčų su krovinių vežėjais nagrinėjimo taisyklės. Ta pačia nutartimi buvo patikslintas CMR Konvencijos vertimas į Lietuvių kalbą, kuris jau ne kartą kasacinio teismo buvo tikslintas.
Pirmiausiai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad krovinio gabenimą sausumos keliais vykdant pagal CMR Konvenciją, vežimo sutarties šalys neturi galimybės susitarti dėl to, kad kilusį ginčą nagrinės tik vienos konkrečios, šalių pasirinktos valstybės teismas.
Europos Sąjungoje galioja bendra taisyklė, kad šalių susitarimas dėl ginčo sprendimo konkrečios valstybės teisme įprastai reiškia, jog į kitos nei susitarta valstybės teismą kreiptis dėl šio ginčo sprendimo negalima. Galimybė susitarti dėl ginčo sprendimo vietos praktikoje palengvina ginčo inicijavimo procesą. Tai taip pat iš dalies saugo ir atsakovo interesus – atsakovas tokiu atveju gali numatyti, kurios valstybės teisme jam būtų pareikštas ieškinys.
Vis dėlto, bendrosios taisyklės dažniausiai turi išimtis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasirėmęs taip pat ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, išaiškino, kad vežimo santykiuose, kurie yra reguliuojami CMR Konvencijos, šalys negali susitarti dėl vienintelio teismo kompetencijos spręsti ginčą. Teismas nurodė, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti CMR Konvencijos nuostatų, nustatančių, kurios valstybės teismai gali spręsti ginčus, kilusius dėl krovinių gabenimo pagal šią Konvenciją.
Pagal CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 dalį, kilusį ginčą gali spręsti (a) tiek šalių pasirinktas teismas; (b) tiek atsakovo buveinės teismas; (c) tiek krovinio priėmimo vežti vietos valstybės teismas; (d) tiek ir krovinio pristatymo vietos valstybės teismas. Tai reiškia, kad tarptautinio krovinio gabenimo atveju šalims papildomai susitarus, kuriame teisme bus nagrinėjami ginčai, kompetenciją spręsti ginčą gali turėti net keturių skirtingų valstybių teismai.
Toks teismo išaiškinimas reiškia, kad šalys gali susitarti dėl konkretaus teismo, kaip papildomo teismo, kompetencijos spręsti ginčą, tačiau toks teismas nebus vienintelis, kuriame gali būti pareikštas ieškinys. Šalys ir toliau galės kreiptis į CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje įvardintose valstybėse esančius teismus. Taigi, į sutartį įtraukus susitarimą dėl ginčo teismingumo, reikėtų suprasti, kad ginčo sprendimas gali persikelti ir į kitą valstybę, nei nurodyta susitarime.
Kitas, ne mažiau svarbus, kasacinio teismo išaiškinimas yra susijęs su dar vienu netinkamu CMR Konvencijos straipsnio oficialiu vertimu į Lietuvių kalbą.
Praktikoje jau kuris laikas žinoma, kad CMR Konvencijos vertimas į Lietuvių kalbą nėra tikslus ir ginčo atveju visuomet reikėtų pasitikrinti autentišką Konvencijos tekstą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra tikslinęs CMR Konvencijos 17 straipsnio 4 dalies, 23 straipsnio 4 dalies, 32 straipsnio 3 dalies vertimus į Lietuvių kalbą ir ginčą sprendęs ne pažodžiui vadovaudamasis oficialiu Konvencijos vertimu, o remdamasis autentišku tekstu prancūzų ir anglų kalbomis. Šį kartą, kasaciniam teismui teko tikslinti CMR Konvencijos 29 straipsnio 1 dalies vertimą.
CMR Konvencijos 29 straipsnio 1 dalis yra skirta numatyti atvejus, kada vežėjui yra netaikomi Konvencijoje numatyti atsakomybės ribojimai ar visiškas atleidimas nuo atsakomybės. Konvencija numato, kad atsakomybės ribojimai netaikomi jei vežėjas žalą sukėlė sąmoningai arba jei žala kilo dėl vežėjo kaltės, kuri prilyginama tyčiniams vežėjo veiksmams.
Svarbu yra tai, kad skirtingų valstybė teisė vežėjo veiksmus nevienodai prilygina tyčiniams veiksmams. Kitaip tariant, vežėjo veiksmai arba aplaidumas vienoje valstybėje gali būti prilyginami tyčiniams veiksmams, o kitoje – neprilyginami. Todėl CMR Konvencija numato, kaip yra nustatoma, pagal kurios valstybės teisę bus vertinama, ar vežėjo veiksmai (aplaidumas) gali būti prilyginami tyčiniams veiksmams.
Oficialus Konvencijos vertimas į Lietuvių kalbą numato, kad tai yra bylą nagrinėjančio teismo taikoma teisė. Toks Konvencijos tekstas yra ne tik neaiškus, bet ir netikslus bei neatitinkantis autentiško Konvencijos teksto. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad autentiškame Konvencijos tekste iš tiesų omenyje turima ne bet kokia teismo taikoma teisė, o tik bylą nagrinėjančio teismo valstybės teisė (angl. in accordance with the law of the court or tribunal seized of the case).
Tai reiškia, kad visais atvejais vertinti, ar vežėjo veiksmai gali būti prilyginami tyčiniams veiksmams, teismas turi pagal teismo vietos teisę: jei ginčas nagrinėjamas Lietuvoje, teismas tokį vertinimą turi atlikti pagal Lietuvos teisę.
Ką tai reiškia praktikoje? Tai nėra savaime suprantama taisyklė, kadangi gali pasitaikyti atvejų, kuomet Lietuvoje nagrinėjamam ginčui yra taikoma ne Lietuvos teisė. Taip pat, toks teisės normų veikimas iš dalies yra palankesnis ieškovams, siekiantiems išsiieškoti žalos atlyginimą iš vežėjų. Susitarimas, kad ginčą nagrinės konkrečios valstybės teismai, vis tiek leidžia ieškovui rinktis, kurioje iš CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje nurodytų valstybių bylinėtis.
Tokia galimybė pasirinkti dažnu atveju leidžia iš anksto įvertinti, kurios valstybės nacionalinė teisė yra palankesnė ieškovui – kurioje valstybėje vežėjo veiksmai yra dažniau ir paprasčiau prilyginami tyčiniams veiksmams, o tai, kaip minėta, lemia, kad vežėjo atsakomybė prieš žalą patyrusį asmenį tampa neapribota. Taip pat, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar kartą priminė, kad aklai vadovautis CMR Konvencijos lietuviškų vertimu yra pernelyg rizikinga ir visuomet dera aktualią nuostatą pasitikslinti autentiškame Konvencijos tekste.