LAT nutarčių apžvalga lapkričio 25 d. – lapkričio 29 d.
Šiuo laikotarpiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius išnagrinėjo 9 bylas, kurias trumpai aptariame žemiau:
Byloje kilo klausimas, kokios rūšies – solidari ar dalinė – turi būti taikoma skirtingiems asmenims, ieškinį pareiškusios draudimo bendrovės teigimu, atsakingiems už Tytuvėnų Bernardinų vienuolyno ansamblyje ir Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčioje kilusį gaisrą.
LAT išaiškino, kad už žalą atsakingų asmenų atsakomybė gali būti solidari CK 6.6 straipsnio 3 dalyje pagrindu tik tuo atveju, jei visų šių asmenų atsakomybė yra kilusi delikto pagrindu. Tuo atveju, jei už žalą atsakingų asmenų atsakomybė yra sutartinė, šių asmenų atsakomybė kreditoriaus atžvilgiu bus dalinė, nustatant kiekvieno skolininko atsakomybės už žalą dalį individualiai. Teismas papildomai atkreipė dėmesį į tai, jog CK 6.6 straipsnio 3 dalyje numatyta solidariosios atsakomybės prezumpcija gali būti nuginčyta.
Kasacinis teismas taip pat pasisakė dėl faktų, nustatytų baudžiamojoje byloje, prejudicinės galios civilinėje byloje. Teismas pabrėžė, jog baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti teisėti, o civilinės teisės – neteisėti, todėl veiksmų teisėtumas baudžiamosios teisės požiūriu nereiškia, kad jie visais atvejais turi būti laikomi teisėti ir civilinės teisės aspektu.
2024 m. lapkričio 25 d. Nr. e3K-3-215-421/2024
Byloje nustatyta, kad nuomotoja nuomojo patalpas nuomininkei, tačiau nuomininkė vėlavo už jas atsiskaityti ir, 2023 m. vasario mėnesį nuomotojai nuomos sutartį nutraukus, nuomininkė iš patalpų laiku neišsikėlė. Nuomininkė kelis kartus (2023 m. birželio ir liepos mėnesiais) atliko mokėjimus, tačiau jų sumos neužteko visai skolai (nuomos mokesčiui, delspinigiams, baudai už naudojimąsi patalpomis po nuomos sutarties nutraukimo) padengti. 2023 m rugsėjo mėn. nuomotoja pateikė pranešimą apie įskaitymą, kuriame nurodė, kad nuomininkės atlikti mokėjimai yra skiriami baudai (netesyboms) už naudojimąsi patalpomis po nuomos sutarties nutraukimo padengti. Nuomininkė teigė, kad 2023 m. birželio ir liepos mėnesiais atlikti mokėjimai turėjo būti skirti pirmiausiai pagrindinei prievolei dengti, o tik vėliau – dengti netesyboms, kadangi, atlikdama pavedimą, nuomininkė mokėjimo paskirtyje nurodė, kad moka „pagal sf“.
Byloje kilo esminis klausimas – ar nuomininkės atlikti ginčo mokėjimai gali būti vertinami kaip nuomininkės valios išraiška sumokėti įmoką pagrindinei prievolei įvykdyti ir, jeigu taip, ar nuomotoja su tokia įmokų paskirtimi sutiko ir jas paskyrė pagrindinei prievolei apmokėti?
Tiek Civiliniame kodekse, tiek šalių sudarytoje nuomos sutartyje buvo numatyta, jog įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą, trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti, ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti.
Tarp šalių kilus ginčui dėl nuomotojos atlikto įmokų paskirstymo eiliškumo, šalims kilo pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindė savo reikalavimus ir atsikirtimus, be kita ko, ir tai, kad šalių susitarimas buvo pakeistas (nagrinėjamu atveju šalių konkliudentiniais veiksmais) arba, kaip byloje teigė nuomotoja, įmokų paskirstymas buvo atliktas pagal nuomos sutarties nuostatas ir tai buvo padaryta jų gavimo metu. LAT konstatavo, jog apeliacinės instancijos teismas šioje šalių įrodinėtinoje apimtyje nenustatė bylai teisiškai reikšmingų aplinkybių, todėl grąžino bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.
2024 m. lapkričio 26 d. Nr. e3K-3-224-378/2024
Ieškovai byloje įrodinėjo, kad jų, kaip žemės sklypo ir gyvenamojo namo savininkų, teisės yra pažeidžiamos, nes atsakovės valdomame žemės sklype jos darbuotojai, galbūt ir klientai, interesantai nuolat rūko, o rūkalų dūmai sklinda į ieškovų žemės sklypą ir namą. Ieškovų vertinimu, jie negali tinkamai naudotis jiems priklausančiais nekilnojamaisiais daiktais pagal paskirtį dėl savo sveikatai kylančios grėsmės. Prašydami teismo įpareigoti atsakovę nutraukti jos valdomame sklype nenatūraliai atsirandančių tabako gaminių ir kitų rūkalų dūmų patekimą į ieškovų namą ir žemės sklypą, ieškovai pareiškė negatorinį ieškinį.
Kasacinės instancijos teismas pabrėžė, jog ieškovai turi įrodyti du dalykus: 1) kad jie yra turto savininkai; 2) kad jų teisės yra pažeistos. Ieškovai neturi įrodinėti, kad jų teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems savininko teisės, nors nesusijusios su valdymo netekimu, pažeidimo faktams, atsakovas byloje turi įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.
Nagrinėjamu atveju teismas pažymėjo, jog tiek ieškovai, kaip žemės sklypo ir jame esančio gyvenamojo namo savininkai, tiek atsakovė, kaip gretimo žemės sklypo ir jame esančio namo teisėta valdytoja, turi teisę naudotis jiems priklausančiais nekilnojamaisiais daiktais pagal paskirtį. Tačiau šios teisės įgyvendinimas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir laisvių. Teismas pripažino, jog tabako gaminių ir kitų rūkalų dūmų patekimas į žemės sklypą ir gyvenamąjį namą gali būti reikšmingas veiksnys, ribojantis galimybę naudotis nekilnojamaisiais daiktais pagal paskirtį. Byloje atsižvelgta į Konstitucijos 53 ir 54 straipsnių nuostatas, be kita ko, įtvirtinančias valstybės pareigą rūpintis žmonių sveikata, valstybės ir kiekvieno asmens pareigą saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, įpareigojančias valstybę užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką.
2024 m. lapkričio 26 d. Nr. e3K-3-44-701/2024
Byloje keltas teisės klausimas, ar apeliacinės instancijos teismas, iš dalies patenkinęs ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau jai iš atsakovės priteisęs tik dalį jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, dėl ko ieškovė faktiškai neteko jai priteistos neturtinės žalos kompensacijos, priėmė teisėtą sprendimą.
LAT pažymėjo, jog civiliniame procese taikoma bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė, kurios pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą. Vis dėlto taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymas griežtai laikantis proporcingo bylinėjimosi išlaidų priteisimo pagal patenkintus (atmestus) reikalavimus bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismo vertinimu, gali lemti neproporcingą asmens teisės į teisminę gynybą suvaržymą. Byloje teismas nusprendė nukrypti nuo „pralaimėjęs moka“ taisyklės ir priteisti ieškovei visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, siekiant užtikrinti jos teisę į tinkamą neturtinės žalos kompensaciją, nepaisant to, kad ieškinys dėl neturtinės žalos buvo patenkintas tik iš dalies.
2024 m. lapkričio 28 d. Nr. e3K-3-228-823/2024
LAT pasisakė dėl bendrijos pirmininko civilinės atsakomybės sąlygų, pirmininkui sudarius bendrijos vardu atstovavimo sutartį su advokatu ir sumokėjus atstovavimo išlaidas (apie 6 000 eurų).
LAT vertinimu, byloje nustatyta aplinkybė, kad bendrijos pirmininkas, sudaręs atstovavimo sutartį be visuotinio narių susirinkimo ar įgaliotinių pritarimo, viršijo savo įgaliojimus bei pažeidė bendrijos įstatų reikalavimus, savaime nelemia bendrijos pirmininko civilinės atsakomybės. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad: (i) byloje nebuvo keltas atstovavimo sutarties negaliojimo klausimas; (ii) teisinių paslaugų teikimas pagal sudarytą atstovavimo sutartį buvo naudingas bendrijai (advokatas atstovavo bendrijos interesams dviejose bylose); (iii) pareiga atsiskaityti už suteiktas paslaugas savaime nelaikytina žalos faktu. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, jog žalos faktas nagrinėjamoje byloje įrodytas nebuvo. Bendrijos reikalavimas atlyginti jos (neva) patirtą žalą byloje atmestas.
Kasacinės instancijos teismas šioje nagrinėjamoje byloje papildomai atkreipė dėmesį į civiliniame procese taikomas teisės aiškinimo taisykles: (i) kai vienos iš šalių atstovė (šiuo atveju advokatė) yra teisėjo (dirbančio bylą nagrinėjančiame teisme, bet bylos tiesiogiai nenagrinėjančio) sutuoktinė, byla neturėtų būti perduodama kitam teismui, jei advokatė turi tik procesinį, o ne materialųjį teisinį suinteresuotumą; (ii) teismo šališkumas negali būti grindžiamas vien tuo, kad teismas priima šaliai nepalankų sprendimą; (iii) ieškinio patikslinimas ir reikalavimo apimties keitimas civilinio proceso prasme nėra traktuotini, kaip ieškinio faktinio pagrindo pakeitimas; (iv) apeliacinės instancijos teismo atliktą procesinį pažeidimą – neišsamiai motyvuotą nutartį – gali ištaisyti kasacinis teismas, pasisakydamas dėl nurodytų argumentų priimamoje nutartyje, jei tai neturi įtakos sprendimui dėl bylos esmės.
2024 m. lapkričio 28 d. Nr. e3K-3-232-378/2024
Neturėdamas apdraustojo privalomuoju sveikatos draudimu statuso Lietuvoje, atsakovas pateikė užsienio įstaigai Europos sveikatos draudimo kortelę (ESDK) ir dėl šio neteisėto veiksmo gavo nemokamas medicinos paslaugas. Ieškovė (Panevėžio teritorinės ligonių kasos) atsakovui pareiškė ieškinį dėl žalos (už atsakovo gydymą sumokėtos sumos apimtyje) atlyginimo.
LAT pasisakė dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio teismingumą, kai atsakovas yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje (Vokietijoje), aiškinimo ir taikymo. Kasacinis teismas analizavo, ar ieškiniu pareikštas reikalavimas patenka į Reglamento „Briuselis Ibis“ taikymo sritį, turint omenyje tai, kad šio teisės akto 1 straipsnio 2 dalies c punkte įtvirtinta, jog jis netaikomas socialiniam draudimui. Apžvelgęs ESTT praktiką, kasacinis teismas konstatavo, kad pareikštas reikalavimas kilęs iš delikto ir jis nepatenka į minėtą išimtį.
LAT priminė, kad Reglamento „Briuselis Ibis“ 7 straipsnyje yra nustatyti specialieji jurisdikcijos pagrindai. Nagrinėjamoje byloje aktuali minėto straipsnio 2 punkte įtvirtinta nuostata, kurioje nurodoma, kad asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto – vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose.
Atsižvelgdamas į tai, kad ESDK atsakovui buvo išduota Lietuvoje, pasibaigus privalomajam atsakovo sveikatos draudimui Lietuvoje atsakovas ESDK negrąžino ieškovei, jo gydymo išlaidos buvo apmokėtos iš Lietuvoje buveinę turinčios teritorinės ligonių kasos biudžeto, teismas nusprendė, kad žalą sukėlęs įvykis pasireiškė Lietuvoje, todėl, remiantis Reglamento „Briuselis Ibis“ 7 straipsnio 2 punktu, ginčas teismingas Lietuvos teismams.
2024 m. lapkričio 28 d. Nr. e3K-3-234-611/2024
Byloje kilo teisės taikymo klausimas dėl pareiškėjos teisės paveldėti brolio turtą, kai pirmos eilės įpėdinės (mirusiojo dukra ir sutuoktinė) nepriėmė palikimo per įstatyme nustatytą terminą.
LAT išaiškino, kad įpėdinio teisės į palikimą gali pasibaigti tuo atveju, kai įpėdinis neatlieka jokių aktyvių veiksmų (nepaduoda pareiškimo notarui nei dėl palikimo priėmimo, nei dėl atsisakymo, taip pat nepradeda paveldimo turto valdyti faktiškai). Toks įpėdinio elgesys (neveikimas) kvalifikuotinas kaip palikimo nepriėmimas, kuris sukelia tapačias pasekmes kaip ir palikimo atsisakymas.
Byloje konstatuota, kad nei mirusiojo dukra, nei mirusiojo sutuoktinė neatliko jokių veiksmų palikimui priimti. Todėl jų teisė į palikimą pasibaigė. Dėl šios priežasties teismas priėjo prie išvados, kad mirusiojo sesuo, būdama ketvirtos eilės įpėdinė, gali priimti palikimą.
2024 m. lapkričio 28 d. Nr. e3K-3-226-943/2024
Kasacinės instancijos teismas akcentavo, jog panaudos sutarties pagrindu naudoto daikto pertvarkymas pažeidžiant statybą reglamentuojančias viešosios teisės normas negali būti laikomas daikto pagerinimu ir nesuteikia teisės reikalauti tokiam pertvarkymui turėtų išlaidų atlyginimo. Priešingas aiškinimas reikštų vieno iš pagrindinių teisės principų, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų, pažeidimą. Tol, kol savavališkos statybos (rekonstravimo) padariniai nėra pašalinti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka, įteisinant atliktą statinio (jo dalių) rekonstravimą, tol negali būti sprendžiama dėl savininko teisių įgyvendinimo ir jo pareigų, be kita ko, pareigos kompensuoti už statinio pagerinimą, vykdymo. Panaudos davėjos reikalavimas dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo byloje atmestas.
2024 m. lapkričio 29 d. Nr. e3K-3-231-684/2024
LAT pasisakė dėl CPK 93 straipsnio 5 dalyje ir CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintų normų santykio.
CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas.
CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo.
Kasacinės instancijos teismas išaiškino, jog CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas teisinis reguliavimas taikomas tais atvejais, kai apeliacinės instancijos ar kasacinis teismas pakeičia žemesnės instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą ir neišsprendžia byloje dalyvaujančių asmenų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ar jų paskirstymo klausimo būtent tame apeliacinės instancijos arba kasaciniame teisme, kuriame žemesnės instancijos teismo sprendimas pakeičiamas arba panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas. Tuo tarpu CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta norma taikoma tada, kai apeliacinės instancijos ar kasacinis teismas pakeičia teismo sprendimą ar priima naują sprendimą ir neperskirsto byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir (arba) apeliacinės instancijos teismuose. Todėl byloje dalyvaujantys asmenys dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo turi teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą, bet ne į apeliacinės instancijos ar kasacinį teismą ir tokiu atveju CPK 277 straipsnio nuostatos dėl papildomo sprendimo priėmimo tvarkos ir terminų netaikomos.
2024 m. lapkričio 29 d. Nr. e3K-3-182-381/2024