LAT nutarčių apžvalga 2025 m. lapkričio 17 d. – lapkričio 21 d.
LAT pasisakė dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pakeitimo neįprastai padidėjus Lietuvos vartotojų kainų indeksui (SVKI), pagal kurį indeksuojama sutarties kaina.
Nuomotojas ir nuomininkas 2016-08-15 sudarė logistikos ir sandėliavimo patalpų nuomos sutartį. Nuomos sutartyje šalys susitarė, kad nuomos mokestis kasmet peržiūrimas ir indeksuojamas pagal SVKI. Nuomininkas 2023 m. nesutiko su nuomos mokesčio indeksavimu, nes beprecedentį SVKI augimą lėmė karas Ukrainoje, todėl kreipėsi į teismą, prašydamas pagal CK 6.204 straipsnį pakeisti nuomos sutartį teismo tvarka. Nuomotojas pareiškė priešieškinį dėl indeksuoto nuomos mokesčio priteisimo.
LAT išaiškino, kad sutarties vykdymo suvaržymai turi būti vertinami individualiai, atsižvelgiant į nustatytą pokyčio mastą, sutartimi prisiimtos rizikos laipsnį, sutarties šalių statusą, šalių ekonominę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teismas papildomai pabrėžė, kad CK 6.204 straipsnis taikomas tik išimtiniais atvejais, kai pasikeitusios aplinkybės iš esmės pakeičia šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą ir sutarties vykdymas tampa neproporcingai apsunkintas.
Pasisakydamas dėl bylos aplinkybių, LAT pažymėjo, kad SVKI 2022 m. padidėjo 14,2 proc., o 2023 m. padidėjo 17,2 proc. Dėl šio padidėjimo nuomininko mokėtinas nuomos mokestis per visą 15 metų sutarties laikotarpį padidės apie 7,04 proc., o momentinis nuomos mokesčio augimas 2022–2023 m. siekė apie 33,8 proc. Teismas pripažino, kad toks pokytis gali apsunkinti sutarties vykdymą, tačiau pats savaime nelemia esminio prievolių disbalanso, kuris pateisintų teismo įsikišimą keičiant sutartį.
Teismas pažymėjo, kad nuomos mokesčio indeksavimo sąlyga yra skirta infliacijos rizikai suvaldyti, dėl to reikšmingas indekso padidėjimas savaime negali būti vertinamas kaip nenumatyta aplinkybė. LAT padarė išvadą, kad šalims nuomos sutartyje nenustačius indeksavimo viršutinės ribos, nuomininkas prisiėmė didesnio nei įprasta SVKI padidėjimo riziką. Be to, LAT nurodė, kad vertinant aplinkybių numatomumą svarbu ne konkretūs geopolitiniai įvykiai, o pati infliacijos rizika, kuri, sudarant ilgalaikę sutartį, turi būti protingai įvertinta profesionalių ūkio subjektų.
Teismas taip pat įvertino nuomininko finansinę padėtį ir konstatavo, kad ženkliai išaugęs nuomos mokestis nepaveikė nuomininko veiklos stabilumo ar pelningumo, todėl negali būti laikomas aplinkybe, iš esmės suvaržančia sutarties vykdymą. CK 6.204 straipsnio paskirtis nėra užtikrinti pastovų pelno lygį ar apsaugoti nuo padidėjusių veiklos sąnaudų, bet užkirsti kelią situacijoms, kai sutarties vykdymas tampa realiai neįmanomas.
Atsižvelgdamas į tai, LAT konstatavo, kad sutarties pakeisti nėra pagrindo, nes nebuvo įrodyta esminė šalių prievolių pusiausvyros transformacija ar tokio masto suvaržymai, kurie pateisintų pacta sunt servanda principo išimtį.
2025 m. lapkričio 18 d. Nr. e3K-3-168-1075/2025
Šiuo laikotarpiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius išnagrinėjo dar 6 bylas, kurias trumpai aptariame žemiau:
LAT nagrinėjo ginčą dėl išieškotojo pakeitimo vykdymo procese po to, kai nuo 2024-01-01 įsigalioję Žemės įstatymo pakeitimai savivaldybėms perdavė dalį valstybinės žemės valdymo funkcijų. Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) teigė, kad dėl šių pakeitimų ji nebėra tinkama išieškotoja, o šią funkciją turėtų perimti Vilniaus miesto savivaldybė.
Teismas konstatavo, kad pereinamosios nuostatos aiškiai nustato: iki 2023-12-31 pradėtuose ir šiai datai neužbaigtuose ginčuose NŽT išlieka procesinių teisių turėtoja. Kadangi sprendimas už akių priimtas 2023-12-19, bet įsiteisėjo tik 2024-01-09, ginčas laikomas neužbaigtu iki 2023-12-31, todėl procesinės teisės pagal įstatymą liko NŽT.
LAT taip pat atkreipė dėmesį, kad NŽT po 2024-01-01 pati atliko vykdymo veiksmus (pvz., 2024-05-15 inicijavo vykdomojo rašto išdavimą), todėl laikė save tinkama išieškotoja. Vien institucijos pozicijos pakeitimas, be teisinio pagrindo, nėra pakankamas išieškotojo keitimui.
Teismas pabrėžė, kad valstybinės žemės patikėtinio pasikeitimas savaime nesudaro pagrindo keisti išieškotojo vykdymo procese, o institucijų kompetencijos paskirstymas yra įstatymų leidėjo prerogatyva. LAT panaikino 2025-05-27 apeliacinės instancijos nutartį ir paliko galioti 2025-03-21 pirmosios instancijos sprendimą, kuriuo NŽT pripažinta tinkama išieškotoja.
2025 m. lapkričio 18 d. Nr. e3K-3-167-684/2025
LAT byloje pasisakė dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutrumpintą ieškinio senaties terminą reikalavimams, kylantiems iš periodinių išmokų išieškojimo, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, aiškinimo ir taikymo.
Teisėjų kolegija priminė esminį kriterijų, pagal kurį skirtingi reikalavimai yra grupuojami į periodinių išmokų kategoriją – reikalavimas pagal savo prigimtį turi būti nukreiptas į periodiškai pasikartojantį prievolės vykdymą. Tokioms periodinėms išmokoms gali būti priskirti reikalavimai, susiję su išlaikymo priteisimu periodinėmis išmokomis, žalos atlyginimu, kai yra atlyginama periodinėmis terminuotomis išmokomis ir panašiais atvejais. Ginčo šalys buvo sudariusios žodinę sutartį, kuria susitarė, kad ieškovė savo vardu sudarys sutartį su mobiliojo ryšio operatoriumi UAB „TELE2“ ir apmokės už jo teikiamas paslaugas, tačiau paslaugomis naudosis atsakovė ir visas ieškovės sumokėtas lėšas grąžins ieškovei. Šalys neįrodinėjo esančios susitariusios dėl tarpusavio mokėjimų periodiškumo ar konkrečių terminų, susitarimas buvo lankstus – atsakovė galėjo atsiskaityti ieškovei grožio paslaugomis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, net jeigu ieškovės mokėjimai UAB „TELE2“ būtų kvalifikuotini kaip periodinės išmokos CK 1.125 straipsnio 10 dalies prasme, tai nereikštų, kad ir tarp ieškovės ir atsakovės atsiradusi prievolė padengti sumokėtas už ryšio paslaugas sumas yra analogiškos prigimties bei turinio, todėl teismai pagrįstai rėmėsi bendruoju dešimties metų ieškinio senaties terminu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinis teismas netinkamai taikė CPK 98 straipsnio 1 dalį – išlaidos, kurių įrodymai pirmosios instancijos teismui nepateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, negali būti priteisiamos nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme.
2025 m. lapkričio 18 d. Nr. e3K-3-166-1249/2025
LAT byloje pasisakė dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nepagrįsto praturtėjimo instituto sąlygą dėl šalies, kurios turtas sumažėjo, nuostolių atsiradimo rizikos neprisiėmimo, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių prejudicinius faktus, aiškinimo ir taikymo.
LAT pažymėjo, kad, jeigu verslo subjektas sąmoningai ir savo rizika visiškai atlygina žalą (siekiant, pavyzdžiui, išsaugoti verslo santykius), toks jo sprendimas gali eliminuoti galimybę vėliau remtis nepagrįsto praturtėjimo institutu ir reikalauti dalies sumos grąžinimo. Kartu LAT išaiškino, jog ankstesnėje byloje nustatytas krovinio žalos dydis laikytinas prejudiciniu faktu, tačiau tai savaime nepaneigia nuostolių rizikos prisiėmimo ir nesudaro pagrindo tenkinti ieškinio dėl nepagrįsto praturtėjimo.
2025 m. lapkričio 18 d. Nr. e3K-3-165-1120/2025
LAT šioje byloje pasisakė dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vaikų atskyrimą nuo tėvų, aiškinimo ir taikymo.
Byloje buvo sprendžiama, ar motina, kuriai dėl sveikatos problemų nustatytas 45 proc. darbingumo lygis ir kuri dėl savo būklės negali kritiškai įvertinti situacijos, įvardyti vaikų negalavimų susirgus, jų sveikatos būklės sunkumo, esminių vaikų poreikių (negali pasakyti, ką vaikui davė valgyti ir pan.), taip pat savarankiškai priimti būtinų sprendimų, gali tinkamai pasirūpinti vaikais.
LAT pritarė bylą nagrinėjusių teismų išvadai, kad šiuo atveju vaikų atskyrimą nuo motinos lėmė ne pats jos sveikatos sutrikimo faktas, o objektyvios aplinkybės – sveikatos problemų įtaka motinos galimybėms tinkamai įgyvendinti valdžią vaikams, jos tėvystės (motinystės) įgūdžių stoka ir dėl to kylantis objektyvus negalėjimas pasirūpinti mažamečiais vaikais, užtikrinti jų poreikius, suteikti saugią gyvenamąją aplinką ir sudaryti palankias sąlygas vaikų sveikatai, vystymuisi ir raidai.
2025 m. lapkričio 18 d. Nr. e3K-3-164-421/2025
LAT šioje byloje nagrinėjo, ar išieškotojas gali skųsti antstolio patvarkymą, kuriuo vykdomoji byla užbaigiama ir vykdomasis dokumentas grąžinamas išieškotojui. Išieškotojas su tokiu patvarkymu nesutiko ir teigė, kad vykdomoji byla turi būti tęsiama, nes nebuvo įstatyme įtvirtintų pagrindų ją užbaigti. Žemesnių instancijų teismai laikėsi pozicijos, jog toks antstolio patvarkymas nėra skundžiamas CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka, tačiau LAT šią poziciją paneigė. LAT pabrėžė, kad patvarkymas, kuriuo užbaigiama vykdomoji byla ir grąžinamas vykdomasis dokumentas, sukelia reikšmingas teisines pasekmes vykdymo proceso šalims, todėl teismas privalo patikrinti vykdomosios bylos užbaigimo pagrindų egzistavimą. Atitinkamai kasacinis teismas išaiškino, jog toks patvarkymas gali būti skundžiamas CPK 510 straipsnyje nustatyta tvarka.
2025 m. lapkričio 20 d. Nr. e3K-3-183-1120/2025
LAT pasisakė dėl to, ar valstybinė miškų urėdija atsako už žalą, kai jai patikėtoje miško ūkio paskirties žemėje augęs medis miesto teritorijoje užvirto ant automobilio, ir kuri deliktinės atsakomybės norma tokiems santykiams taikytina – CK 6.271 straipsnis (viešojo subjekto atsakomybė be kaltės) ar CK 6.263 straipsnis (bendroji deliktinė atsakomybė).
LAT nurodė, jog bylą nagrinėję teismai nepagrįstai atsakovės atsakomybės sąlygas vertino pagal CK 6.271 straipsnį, nors turėjo taikyti bendrąją deliktinės atsakomybės normą.
LAT konstatavo, kad skiriasi CK 6.263 ir 6.271 straipsniuose įtvirtintų normų taikymo sritys, o siekiant atriboti griežtąją viešąją civilinę atsakomybę nuo generalinio delikto, taikytinas funkcinis, t. y. atliekamos veiklos, kriterijus. LAT nurodė, kad medžių priežiūra nėra atsakovės valdžios (viešojo administravimo) funkcija – tai viešojo turto valdymo ir priežiūros pareiga, todėl jos veiksmai vertinami pagal bendrąją deliktinės atsakomybės normą.
LAT paliko nepakeistą apeliacinės instancijos nutartį, kuria ieškinys atmestas, nes ieškovė neįrodė neteisėtų atsakovės veiksmų (neveikimo). Teismai nustatė, kad medis išoriškai atrodė žalias ir sveikas, nebuvo jokių pavojų keliančių požymių ar pranešimų dėl jo būklės, o vidinio puvinio identifikuoti vizualiai nebuvo įmanoma. Todėl atsakovė neturėjo nei pareigos, nei objektyvaus pagrindo pašalinti konkretų medį, o jos bendroji rūpestingumo pareiga nebuvo pažeista.
2025 m. lapkričio 21 d. Nr. e3K-3-185-469/2025
Patikslinome 2025 m. birželio 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-107-781/2025, apžvalgą. Atnaujinta versija pasiekiama mūsų archyve.