LAT nutarčių apžvalga 2024 m. rugsėjo 30 d. – spalio 4 d.
LAT nutartį komentuoja WALLESS asocijuotoji partnerė Simona Vosylienė.
Byloje nagrinėtas ginčas dėl neautorizuotų mokėjimų lėšų sugrąžinimo klientui. Ginčo specifika buvo ta, kad neautorizuoti mokėjimai buvo atlikti klientui išduota mokėjimo kortele, kurią išdavė viena elektroninių pinigų įstaiga, o lėšos buvo nurašytos nuo su šia mokėjimo kortele susietos mokėjimo sąskaitos, atidarytos kitoje elektroninių pinigų įstaigoje. Tad esminis iškilęs klausimas buvo, ar atsakyti klientui turi tik mokėjimo kortelę išdavusi elektroninių pinigų įstaiga, ar ir mokėjimo sąskaitą atidariusi elektroninių pinigų įstaiga. Pagal bendrąją sutartį mokėjimo sąskaitą atidariusi elektroninių pinigų įstaiga veikė kaip kortelę išdavusios įstaigos platintojas.
Simonos nuomone, ši nutartis atskleidžia, kad mokėjimų srityje kylantys ginčai yra itin sudėtingi, ką lemia itin specifinis šios srities teisinių santykių reguliavimas. Nutartyje matomos teisės aiškinimo klaidos. Mokėjimo kortelę išdavusi įstaiga automatu buvo laikoma mokėjimo inicijavimo paslaugos teikėja, nors nebuvo analizuota, kad šio statuso įstaiga neturi ir jos licencijoje ši paslauga net nenurodyta. Teiktą paslaugą, visų pirma, derėjo analizuoti iš tarpininkavimo (elektroninių pinigų platinimo) ar bent jau veiklos funkcijų perdavimo (angl. outsourcing) prizmės. Tai galėjo lemti visai kitas išvadas. Lieka tikėtis, kad panašus klausimas dar bus keliamas ateityje ir praktika, atitinkanti mokėjimų reguliavimo specifiką, bus formuojama toliau.
Klientas gali reikšti reikalavimą dėl neautorizuoto mokėjimo lėšų grąžinimo sąskaitą tvarkančiam mokėjimo paslaugų teikėjui ir tais atvejais, kai mokėjimo operacijoje dalyvauja mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjas.
Byloje kilo klausimas, ar mokėjimo sąskaitą klientui atidariusi elektroninių pinigų įstaiga yra tinkama atsakovė reiškiant ieškinį dėl neautorizuotos operacijos sumos sugrąžinimo, kuomet neautorizuotas mokėjimas buvo atliktas kitos įstaigos išduota mokėjimo kortele.
Teismas byloje nustatė, kad klientas (įmonė) turėjo atsidaręs mokėjimo sąskaitą elektroninių pinigų įstaigoje. Klientui taip pat buvo išduota su šia mokėjimo sąskaita susieta VISA mokėjimo kortelė, kurią išdavė trečiasis asmuo (t. y. kita elektroninių pinigų įstaiga). VISA mokėjimo kortelės išdavimas buvo reglamentuotas atskira bendrąja sutartimi, kuri detalizavo kliento (įmonės) bei paslaugų teikėjų (abiejų elektroninių pinigų įstaigų) pareigas. Pagal bendrąją sutartį, mokėjimo sąskaitos produktą siūliusi elektroninių pinigų įstaiga veikė kaip mokėjimo kortelę leidusios elektroninių pinigų įstaigos platintojas.
LAT padarė išvadą, kad elektroninių pinigų įstaiga, kuri buvo klientui atidariusi mokėjimo sąskaitą, laikytina ieškovės sąskaitą tvarkančia mokėjimo paslaugų teikėja. Mokėjimo kortelę išdavusi elektroninių pinigų įstaiga veikė kaip mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėja. Remdamasis šiomis išvadomis ir PSD2 direktyvos preambulės 73 punktu, Mokėjimų įstatymo 6 straipsnio 2 punktu bei 38 straipsnio 1 dalimi, LAT patvirtino, kad neautorizuoto mokėjimo subjektas (mokėtojas) visada turi turėti teisę pateikti reikalavimą dėl lėšų grąžinimo jo sąskaitą tvarkančiam mokėjimo paslaugų teikėjui, net ir tais atvejais, kai mokėjimo operacijoje dalyvauja mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjas. Tokią teisę mokėtojas turi ir tada, jei mokėjimo paslaugos teikime dalyvaujančios elektroninių pinigų įstaigos susitarė, jog mokėjimo kortelę išdavusi įstaiga yra atsakinga bei atsako už neautorizuotus mokėjimus klientui. Mokėjimo sąskaitą tvarkančios mokėjimo paslaugų teikėjos atsakomybės grąžinti klientui neautorizuotais mokėjimais prarastas sumas nepašalintų ir faktas, kad mokėjimo kortelę išdavusi įstaiga buvo atitinkamos neautorizuotos mokėjimo operacijos vykdytoja.
2024 m. spalio 2 d. Nr. e3K-3-178-1120/2024
Jungtinė Karalystė yra 2005 m. Hagos konvencijos dėl susitarimų dėl teismingumo (Konvencija) dalyvė nuo tos dienos, kai tapo susitariančiąja šios Konvencijos valstybe kartu su kitomis Europos Sąjungos (ES) narėmis, iki dabar. Sutarties šalys privalo laikytis jų sudaryto susitarimo dėl jurisdikcijos ir negali išvengti jo taikymo, nusprendus patraukti atsakovu tik vieną iš sutartį sudariusių subjektų.
Ieškiniu ieškovė siekė pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu vienašalį Jungtinėje Karalystėje (JK) registruotos bendrovės ir Lietuvoje registruotos bendrovės pranešimą apie su ieškove sudarytos sutarties vykdymo sustabdymą. Ieškovė atsakove patraukė tik Lietuvoje registruotą bendrovę.
Atsakovei pateikus prašymą taikyti jurisdikcinį susitarimą, pagal kurį visi ginčai tarp šalių nagrinėjami Anglijos teismuose, pirmosios instancijos teismas nusprendė ieškovės ieškinį palikti nenagrinėtą kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą paliko nepakeistą.
Ieškovė su šiais sprendimais nesutiko, teigdama, kad ginčas yra labiau susijęs su Lietuvos Respublika. Be to, viešasis interesas reikalauja bylą nagrinėti Lietuvoje.
LAT konstatavo, kad ieškovė privalėjo atsakove traukti net tik Lietuvos bendrovę, bet ir JK bendrovę, nes sutartį sudarė su jomis abiem ir ginčija jų abiejų pateiktą pranešimą dėl sutarties nutraukimo. Todėl šiuo atveju egzistuoja absoliutaus privalomojo procesinio bendrininkavimo atvejis. Atsakovo neįtraukimo į bylą trūkumas esant absoliučiam privalomajam bendrininkavimui turėjo būti sprendžiamas ieškinio priėmimo metu taikant ieškinio trūkumų šalinimo institutą. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į proceso teisės normose įtvirtintą draudimą naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (nutartį) vien formaliais pagrindais, nusprendė visų pirma įvertinti, ar šis proceso teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos jurisdikcijos klausimo tinkamam išsprendimui.
Spręsdamas, koks tarptautinės teisės aktas šiuo atveju reglamentuoja jurisdikcijos taisyklių taikymą, LAT konstatavo, kad Konvencija JK atžvilgiu nepertraukiamai galioja nuo 2015-10-01. JK Konvencijos dalyve tapo kartu su kitomis ES narėmis. JK nusprendus išstoti iš ES, 2019-10-17 buvo pasirašytas Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš ES ir Europos atominės energijos bendrijos susitarimas, kuriame įtvirtinta pereinamojo laikotarpio nuostata, numatanti, kad JK iki 2020-12-31 toliau taikoma ES teisė, įskaitant ir Konvenciją. JK pateikė prisijungimo prie Konvencijos dokumentą, pripažindama, kad jis įsigalioja jai 2021-01-01. Todėl Jungtinė Karalystė yra Konvencijos dalyvė nuo 2015-10-01 be pertraukos.
Aiškindamas jurisdikcinio susitarimo taikymą, LAT nurodė, kad prašančiai nukreipti į susitarime nurodytą teismą šaliai užtenka įrodyti tik jurisdikcinio susitarimo egzistavimo faktą ir nėra reikalinga įrodyti šalių ginčo sąsają su susitarime nurodyta valstybe. Būtent šalis, siekianti ginčą nagrinėti kitame nei išimtiniame susitarime dėl jurisdikcijos nurodytame teisme, turi įrodinėti šio susitarimo negaliojimą.
LAT pažymėjo, kad kai kurios valstybės pripažįsta forum non conveniens doktrinos taikymą, leidžiančią teismui, kai byla nepriklauso šio teismo išimtinei jurisdikcijai, o yra teisminga ir kitam teismui, atsisakyti jurisdikcijos dėl to, kad ginčo nagrinėjimas kitame jurisdikciją turinčiame teisme, atsižvelgiant į ginčo nagrinėjimui svarbias aplinkybes (pavyzdžiui, daugumos įrodymų, liudytojų buvimo vietą, žalos padarymo vietą ir kt. aplinkybes), būtų patogesnis. Tais atvejais, kai jurisdikciniu susitarimu šalys susitaria dėl tokios valstybės teismų jurisdikcijos, kuri pripažįsta forum non conveniens taikymą ir ginčas nėra susijęs su ta valstybe, gali susiklostyti situacijos, kai šalių susitarimas nebus vykdomas dėl to, kad susitarime nustatytas teismas atsisakys jurisdikcijos remdamasis aptariama doktrina. Forum non conveniens doktrina taikoma būtent jurisdikciją turinčiame teisme, šiam teismui atsisakant jurisdikcijos aptariamos doktrinos pagrindu. Tuo tarpu ieškovė siekė, kad remdamiesi šia doktrina Lietuvos teismai konstatuotų Anglijos teismus neturint jurisdikcijos nagrinėti ginčą ir atitinkamai prisiimtų jurisdikciją. LAT teisėjų kolegija išreiškė poziciją, kad ieškovė forum non conveniens doktrinos taikymo turėtų prašyti būtent išimtinio pobūdžio susitarime dėl jurisdikcijos nurodytame teisme, t. y. Anglijos teisme.
LAT padarė išvadą, jog aplinkybė, kad tiek ieškovė, tiek ir atsakovė yra licencijuotos elektroninių pinigų įstaigos, kurių veiklos priežiūrą atlieka Lietuvos bankas, o šių subjektų veikla – elektroninių pinigų leidimas ir mokėjimo paslaugų teikimas – yra griežtai reglamentuojama Lietuvos Respublikos viešosios teisės aktų, šiuo atveju nesudaro pagrindo remtis Konvencijoje įtvirtinta viešosios tvarkos išlyga. Vien tai, kad ginčo šalių veiklą prižiūri Lietuvos bankas, nereiškia savaiminės ginčo sąsajos su Lietuvos Respublikos viešuoju interesu. Šalių ginčas yra išimtinai komercinio pobūdžio, o byloje nenustatyta faktinių aplinkybių, patvirtinančių ginčo įtaką Lietuvos viešajam gyvenimui, svarbiausioms visuomeninėms vertybėms, didelės visuomenės narių grupės teisėms ar pareigoms ir (ar) kt.
Todėl žemesnės instancijos teismų sprendimai yra teisėti ir palikti galioti.
2024 m. spalio 2 d. Nr. e3K-3-152-1120/2024
Šiuo laikotarpiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius išnagrinėjo dar 2 bylas, kurias trumpai aptariame žemiau:
LAT byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar ieškovė, kuri yra buvusi bankrutuojančio fizinio asmens sutuoktinė, turi teisė ginčyti turto pardavimo iš varžytynių aktą fizinio asmens bankroto procese.
LAT išaiškino, kad šiuo atveju taikytinas CPK 602 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalies 7 punktą, suinteresuotų asmenų reikalavimu turto pardavimo iš varžytynių aktus teismas gali pripažinti negaliojančiais ir tuo atveju, kai toks turto pardavimas pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises. Ieškovė buvo bendrasavininkė buto, kurio dalis, priklausiusi skolininkui, buvo parduota varžytynėse. Laikydama, kad pardavimu buvo pažeistos jos esminės teisės, ieškovė turėjo teisę ginčyti varžytynių aktą.
LAT taip pat konstatavo, kad nebuvo pažeista bankrutuojančio fizinio asmens teisė parduoti nekilnojamąjį turtą pasirinktam pirkėjui, kadangi ieškovei buvo pasiūlyta įsigyti nekilnojamąjį turtą pirmumo tvarka, tačiau ji per nustatytą terminą nesumokėjo į bankroto administratoriaus depozitinę sąskaitą kainos, kuri būtų ne mažesnė kaip pradinė varžytynėse parduodamo turto pardavimo kaina. Dėl to bankroto administratorius turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą parduoti turtą kitam suinteresuotam asmeniui.
2024 m. spalio 2 d. Nr. e3K-3-171-421/2024
Kasacinis teismas byloje pasisakė dėl teisės normų, reglamentuojančių bendraturčio pareikšto reikalavimo nutraukti bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo objekto panaudos sutartį be kito bendraturčio sutikimo, aiškinimo.
LAT nurodė, kad yra dvi teisiškai reikšmingos aplinkybės situacijoje, kai vienas iš bendraturčių siekia panaudos sutarties nutraukimo: (i) yra nustatyta naudojimosi bendru turtu tvarka, ar ne; (ii) yra siekiama nutraukti dalį ar visą panaudos sutartį.
Nenustačius naudojimosi bendru turtu tvarkos, sutartis gali būti nutraukta tik bendraturčių sutarimu, o sutarimo nepasiekus – teismo tvarka. Teismui sprendžiant, ar yra pagrindas leisti nutraukti sutartį be kito bendraturčio sutikimo, privaloma pasverti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir įvertinti galimus jų teisių pažeidimus dėl panaudos sutarties nutraukimo.
Byloje susiklostęs bendrosios nuosavybės naudojimo, valdymo ir disponavimo modelis, kai bendraturčiai suteikia panaudos pagrindais turtą įmonei, kurios vienintelis akcininkas ir vadovas yra vienas iš bendraturčių (atsakovas), apsunkina kito bendraturčio (ieškovo), kuris nėra panaudos gavėjos akcininkas ir vadovas, galimybes dalyvauti valdant bendrą turtą. Teisėjų kolegija sutiko su apeliacinės instancijos išvada, jog bylos atveju yra pažeista ekonominė bendraturčių interesų pusiausvyra, tad atsakovo atsisakymas nutraukti panaudos sutartį yra nepagrįstas. Šiuo atveju panaudos sutarties nutraukimas nepažeistų bendraturčių nuosavybės teisių ir turtinių interesų, sudarytų sąlygas ne tik kiekvienam proporcingai padengti išlaidas, skirtas bendro turto daliai išlaikyti, bet ir gauti naudos iš disponavimo kiekvienam priklausančia bendrosios nuosavybės objekto dalimi.
2024 m. spalio 3 d. Nr. e3K-3-175-1075/2024