LAT nutarčių apžvalga 2024 m. kovo 11 d. – kovo 15 d.
LAT nutartį komentuoja WALLESS vyresnysis teisininkas Vitalij Burinskij.
Nuosavybės teisių į nacionalizuotą nuosavybę atkūrimas. LAT išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-378/2024 buvo iškeltas klausimas, kokiais atvejais asmeniui gali būti atnaujinamas terminas pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, kurie pagal Piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 dalį turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.
LAT konstatavo, jog turi būti įvertinta, ar pareiškėjas per visą praleisto termino trukmę ir po jo pabaigos objektyviai negalėjo įgyvendinti savo teisių ir ar po to, kai tos kliūtys išnyko, nedelsdamas šias teises įgyvendino. Įvertinus, kad egzistavo išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku įgyvendinti jo teises, be to, nustačius, kad pareiškėjas domėjosi savo teisių įgyvendinimu ir elgėsi aktyviai bei rūpestingai, yra pagrindas atnaujinti nustatytą terminą.
Objektyvių aplinkybių sąrašo Atkūrimo įstatymas nepateikia, todėl pagal kasacinio teismo praktiką kiekvienas atvejis turi būti vertinamas individuliai. Nuosavybės atkūrimo procese svarbios ne tik objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios pateikti dokumentus, bet ir asmens veikimas iškart po to, kai tos aplinkybės išnyko, – asmuo neturi delsti jų pateikti ir prašyti atnaujinti terminą. Be to, asmuo privalo būti rūpestingas viso atkūrimo proceso metu, t. y. teikti NŽT reikiamus dokumentus, atvykti į susirinkimus ir pan.
Žymuo „KAUKAZO“ negali būti monopolizuotas prekių ženklo registracijos pagrindu tokiu būdu atimant iš kitų asmenų galimybę šį žymenį naudoti žymint prekių geografinę kilmę ar kitas savybes.
Byloje kilo ginčas dėl žymens „Kaukazo“ naudojimo mėsos gaminių pakuotėse. Viena iš mėsos gaminių gamintojų, būdama nacionalinio prekių ženklo „KAUKAZO“ savininke, prašė įpareigoti kitą gamintoją nutraukti tokio žymens naudojimą pakuotėse ir uždrausti šį žymenį naudoti ateityje.
Gamintoja, kuriai buvo pareikštas toks ieškinys, pateikė priešieškinį ir prašė pripažinti negaliojančia prekių ženklo „KAUKAZO“ registraciją. Tokį savo reikalavimą ji motyvavo tuo, kad ieškovės prekių ženklas neatlieka skiriamosios ženklo funkcijos prekėms, kurioms jis įregistruotas, dėl to, kad žodinis žymuo „KAUKAZO“, kuris yra geografinis pavadinimas, šių prekių atžvilgiu yra aprašomasis.
LAT padarė išvadą, kad vertinant ieškovės prekių ženklo galimybę atlikti prekių, kurioms jis registruotas, skiriamąją funkciją, atsižvelgiant į draudimą monopolizuoti geografinės kilmės nuorodas, į Kaukazo regiono dydį, jo žinomumą tarp suinteresuotos visuomenės, savitas šio regiono tautoms būdingas maisto gamybos tradicijas, siejamas su atitinkamais mėsos produktais ir gaminiais, kitų asmenų interesą šį žymenį naudoti nurodant mėsos produktų ir gaminių geografinę kilmę ar gamybos būdą, taip pat faktinį suinteresuotos visuomenės šio žymens suvokimą, žymuo „KAUKAZO“ prekių, kurioms registruotas ieškovės prekių ženklas, yra aprašomojo pobūdžio, o kartu neturi jokio skiriamojo požymio.
LAT pažymėjo, kad siekiant nustatyti, ar žymuo dėl naudojimo yra įgijęs skiriamąjį požymį, turi būti vertinamas reikšmingų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų visetas, siekiant atsakyti į klausimą, ar suinteresuota visuomenė ginčo ženklą suvokia kaip prekių komercinės kilmės nuorodą, t. y. sieja jį su konkrečia įmone. Būtent pastaroji aplinkybė tokio pobūdžio ginčuose yra įrodinėjamas faktas. Žymeniu „KAUKAZO“ pažymėtų prekių pardavimo apimtis ir išlaidos reklamai tiesiogiai neįrodo visuomenės nuomonės apie šį žymenį, tokie įrodymai vertintini tik kaip netiesioginiai.
2024 m. kovo 14 d. Nr. e3K-3-72-823/2024
Nustačius išskirtines, objektyvias, nuo pareiškėjo valios nepriklausančias aplinkybes, sutrukdžiusias asmeniui laiku pateikti nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turėtos iki 1940 m., faktą patvirtinantį dokumentą, įstatymo nustatytas terminas turi būti atnaujintas.
Sprendžiant klausimą dėl termino, numatyto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje, atnaujinimo pateikti nuosavybės teisės iki 1940 m. faktą patvirtinantį dokumentą, turi būti įvertinta, ar pareiškėjas per visą praleisto termino trukmę ir po jo pabaigos objektyviai negalėjo įgyvendinti savo teisių ir ar po to, kai tos kliūtys išnyko, nedelsdamas šias teises įgyvendino. Įvertinus, kad egzistavo išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku įgyvendinti jo teises, be to, nustačius, kad pareiškėjas domėjosi savo teisių įgyvendinimu ir elgėsi aktyviai bei rūpestingai, yra pagrindas atnaujinti nustatytą terminą.
2024 m. kovo 14 d. Nr. e3K-3-68-378/2024
Šiuo laikotarpiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius išnagrinėjo dar 3 bylas, kurias trumpai aptariame žemiau:
Byloje ieškovė reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu kreipėsi į teismą dėl skolos iš atsakovės priteisimo. Teismai atsisakė priimti ieškovės ieškinį, nes su ieškiniu ir jo priedais nebuvo pateikta duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad atsakovė buvo tinkamai informuota apie ieškovės ir kreditorės sudarytą reikalavimo teisės perleidimą. Dėl to teismai sprendė, kad ieškovės pateiktas ieškinys yra nesusijęs su ieškovės subjektinių teisių gynimu ir teisme nenagrinėtinas (CPK 137 str. 1 d. 1 p.).
Kasacinis teismas priminė, kad ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje, teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio pobūdžio. Taigi, atsakymą, ar ieškovė turi reikalavimo teisę atsakovei, yra galimas tik įvertinus materialinio teisinio pobūdžio aplinkybes, susijusias su šalies teise į reikalavimo patenkinimą, kurios yra analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu, o ne ieškinio priėmimo stadijoje. LAT konstatavo, kad teismai, atsisakydami priimti nagrinėti teisme ieškovės ieškinio reikalavimą, pažeidė proceso teisės normas, neatsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą praktiką, todėl priimtas nutartis panaikino ir perdavė iš naujo spręsti reikalavimo priėmimo nagrinėti teisme klausimą.
2024 m. kovo 14 d. Nr. e3K-3-18-313/2024
Kasacinis teismas sprendė dėl žinios bei nuomonės atskyrimo nagrinėjant bylas dėl garbės ir orumo, dalykinės reputacijos pažeidimo, atsakovui „Facebook“ asmeninėje paskyroje pasidalinus kito asmens įrašu ir pateikus savo aprašytų įvykių interpretaciją.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog atsakovas ginčo teiginius paskelbė socialinio tinklo „Facebook“ asmeninėje paskyroje, nesudaro pagrindo ginčo teiginius savaime kvalifikuoti kaip nuomonę. Vertinant, ar socialinio tinklo „Facebook“ asmeninėje paskyroje paskleisti teiginiai yra nuomonė, ar žinia, taikytini visi kasacinio teismo praktikoje išplėtoti žinios ir nuomonės atskyrimo kriterijai (ar autoriaus teikiama informacija yra suprantama kaip neginčytinas faktas, ar kaip jo asmeninis tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas; ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas, ar kaip pasiūlymas, dvejonė, abejonė, klausimas, ar dar kitokia forma ir t. t.).
Spręsdamas dėl neturtinės žalos juridiniam asmeniui už pažeistą dalykinę reputaciją atlyginimo, kasacinis teismas konstatavo, kad teismo iniciatyva surinkti įrodymai – paieškos internete duomenys – kai pats juridinis asmuo jokių įrodymų, pagrindžiančių patirtos neturtinės žalos dydį, į bylą neteikė, nesudaro pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą juridiniam asmeniui.
2024 m. kovo 14 d. Nr. e3K-3-37-781/2024
Kasacinis teismas byloje sprendė klausimą dėl neteisėto atleidimo teisinių padarinių, t. y. dėl atleistam darbuotojui priteistinų kompensacijų.
Vadovaujantis Darbo kodekso 218 straipsniu, kai darbuotojas yra atleidžiamas neteisėtai ir sprendžiama negrąžinti jo į buvusias pareigas, darbuotojui priteisiama (i) išmoka už priverstinės pravaikštos laiką, (ii) turtinė ir neturtinė žala, (iii) kompensacija, kurios dydis priklauso nuo darbo santykių su darbdaviu trukmės. Jei neteisėtai atleistą darbuotoją sprendžiama grąžinti į buvusias pareigas, jam priteisiama tik išmoka už priverstinės pravaikštos laiką.
LAT išaiškino, kad išeitinė išmoka yra papildoma finansinė garantija darbuotojui, todėl tiek kompensacija, kuri mokama už neteisėtą atleidimą, tiek kompensacija (išeitinė išmoka), dėl kurios dydžio susitariama nutraukiant darbo sutartį šalių susitarimu, iš esmės atlieka tą pačią socialinę funkciją.
LAT sprendė, kad į darbą grąžinus neteisėtai atleistą darbuotoją, jam priteistina kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką, tačiau atsižvelgiama į išmokėtą išeitinę išmoką, t. y. išeitinė išmoka įskaitoma į kompensaciją už priverstinę pravaikštą.
Jei neteisėtai atleistas darbuotojas nėra grąžinamas į darbą, išmokėtos išeitinės išmokos dydžiu negali būti mažinama kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. įskaitymas yra negalimas. Tačiau darbuotojui negali būti kompensuojama didesniu mastu negu jis būtų uždirbęs.
2024 m. kovo 14 d. Nr. e3K-3-68-378/2024