LAT nutarčių apžvalga 2024 m. gegužės 13 d. – gegužės 17 d.
„YouTube“ yra dalijimosi vaizdo medžiaga platforma; ja yra teikiama dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslauga.
Kasacinis teismas nagrinėjo bylą dėl „YouTube“ platformoje paskelbtų įrašų, kurių turinys, ieškovo teigimu, pažeidė jo garbę ir orumą bei teisę į atvaizdą.
LAT išaiškino, kad nuo 2021-02-01 įsigaliojus Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimams (VIĮ), kuriais įgyvendinama ES direktyva, pagal šį įstatymą „YouTube“ yra laikoma dalijimosi vaizdo medžiaga platforma, kuria yra teikiama dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslauga. Šios paslaugos esminės funkcijos yra informavimo, pramogų ar švietimo tikslais elektroninių ryšių tinklais teikti programas ir (ar) naudotojų sukurtus vaizdo įrašus visuomenei. Dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjas – asmuo, teikiantis dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugą.
LAT nagrinėto ginčo laikotarpiu nurodytas reguliavimas nebuvo įsigaliojęs, todėl LAT vadovavosi iki 2021-02-01 galiojusia VIĮ redakcija.
Kasacinis teismas pripažino, kad atsakovas – Lietuvoje populiarus vaizdo tinklaraštininkas, užsiimdamas įvairios visuomenei aktualios tiriamojo pobūdžio informacijos viešinimo veikla ir keldamas vaizdo įrašus į „YouTube“ platformą visuomenei aktualiais klausimais, atliko viešojo (visuomeninio) sergėtojo funkciją, kuriam taikoma aukšto lygio apsauga.
Teismas pakartojo išplėtotą savo praktiką, nurodydamas, kad pirmiausia turi būti nustatoma, žinios ar nuomonė buvo paskleista apie ieškovą. Kai pateikiama nuomonė, ji turi būti paskleista sąžiningai, nedarant žalos ieškovo garbei ir orumui. Vertinant, ar nuomonė paskleista sąžiningai, būti atsižvelgti į tokius kriterijus kaip asmens, apie kurį skleidžiama informacija, statusas (viešasis ar privatusis asmuo), nuomonės skleidimo būdas ir pan. Teisė skleisti informaciją ir idėjas apima teisę skleisti informaciją, kuri gali būti šokiruojanti, iš dalies perdėta, provokuojanti. Tačiau turi būti elgiamasi sąžiningai, nesiekiant įžeisti ar sumenkinti kito asmens.
LAT taip pat analizavo, ar buvo pažeistos ieškovo teisės į atvaizdą, kai atsakovas vieno iš „YouTube“ platformoje patalpintų įrašų užsklandoje panaudojo ieškovo atvaizdą, kartu prirašydamas žodį „mafija“. LAT pakartotinai konstatavo, kad teisė į atvaizdą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, jei yra teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas žinoti asmeninio pobūdžio informaciją apie asmenį. Nepaisant to, atvaizdo naudojimas neturi pažeisti asmens garbės ir orumo.
Atsižvelgdamas į visus nurodytus kriterijus, LAT konstatavo, kad atsakovas savo „YouTube“ kanale įkeltuose įrašuose nenurodė konstatuojamųjų teiginių, reiškė savo subjektyvią nuomonę, kurią atsakovas susidarė iš viešai prieinamos informacijos apie ieškovą. Ieškovas yra viešasis asmuo ir, nors atsakovo įrašų turinys suponuoja neigiamas jo nuostatas apie ieškovą, tačiau turi pakankamą faktinį pagrindą. Informacija atsakovo įrašuose pateikiama vartojant šokiruojančio pobūdžio stilistines priemones ir provokacijas, tačiau atsakovo nuomonė pateikiama sąžiningai, remiantis viešais duomenimis apie ieškovą, jo veiklą, praeitį, sąsajas su nusikalstamu susivienijimu. Dėl to provokuojantis atsakovo „YouTube“ įrašų turinys apie ieškovą nepažeidžia jo garbės ir orumo ar teisės į atvaizdą.
2024 m. gegužės 16 d. Nr. e3K-3-73-421/2024
Šiuo laikotarpiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius išnagrinėjo dar 3 bylas, kurias trumpai aptariame žemiau:
Byloje, kurioje asmuo įrodinėjo nuosavybės teisę į inžinerinius statinius, LAT pasisakė dėl ieškovo pareigos tinkamai suformuluoti savo reikalavimą (ieškinio dalyką) ir jo pagrindą. Ieškovas teigė, kad dar 1997 m. privatizavo kultūros ir poilsio parke buvusį atrakcionų kompleksą, susidedantį iš 8-ių atrakcionų ir sandėlio. Kelios asfalto (betono) aikštelės ir pėsčiųjų takai privatizavimo metu buvo įrengti, tačiau atskirais nekilnojamaisiais daiktais nelaikyti (nesuformuoti) ir neregistruoti. 2022 m. jie buvo įregistruoti kaip nekilnojamieji daiktai, nuosavybės teise priklausantys savivaldybei. Ieškovas ginčijo pastarųjų statinių priskyrimą savivaldybei bei reikalavo pripažinti jam nuosavybės teisę į juos. Pirmosios instancijos teise ieškovas įrodinėjo, kad įgijo nuosavybę į juos privatizavimo sandorio pagrindu. Apeliaciniame skunde ieškovas jau teigė, jog nuosavybės teises į ginčo statinius įgijo įgyjamosios senaties pagrindu.
LAT nurodė, kad ieškovas pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygų visumos. Dėl to teismas šio reikalavimo pagrįstai nevertino. Kitu pagrindu ieškovo reikalavimas atmestas pagrįstai.
2024 m. gegužės 16 d. Nr. e3K-3-115-943/2024
Ieškovė (draudikė) kreipėsi į teismą su reikalavimu solidariai priteisti iš atsakovų – transporto priemonės valdytojo ir draudėjo – išmokėtą draudimo išmoką, nes draudėjas ieškovei nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą, t. y. kad ieškovės apdrausta transporto priemonė bus naudojama keleivių pervežimo veiklai, kuria užsiėmė transporto priemonės valdytojas, vykdyti. Transporto priemonės draudėjas neginčijo, kad jis neįvykdė pareigos pranešti dėl draudimo rizikos padidėjimo.
Kasacinis teismas, įvertinęs tai, kad pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalį nėra nustatyta draudėjo ir apdraustos transporto priemonės valdytojo solidarioji atsakomybė draudikui, sutiko su žemesnės instancijos teismų padaryta išvada, jog draudikė turi teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos dalies grąžinimo tik iš draudėjo.
2024 m. gegužės 16 d. Nr. e3K-3-102-403/2024
Spręsdamas vartojimo ginčą dėl netinkamos kokybės naudoto automobilio pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, LAT priminė savo praktiką, kad vartojimo pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančios nuostatos yra palankesnės vartotojui lyginant su bendrosiomis nuostatomis, nes teisė nutraukti sutartį nesiejama su esminiu sutarties pažeidimu. Vartotojo teisė vienašališkai nutraukti sutartį siejama su daikto trūkumo reikšme.
Ieškovas, prašydamas nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją, įrodinėjo, kad automobilis turėjo daug trūkumų, kurie nebuvo nurodyti šalių sudarytoje sutartyje, kurių šalinimas kainuotų beveik pusę automobilio vertės. Ieškovas viso proceso metu nuosekliai teigė, kad automobilio trūkumai išaiškėjo iškart po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Atsakovė, siekdama paneigti atsakomybę, turėjo įvykdyti jai tenkančią įrodinėjimo pareigą pagrįsti, jog daikto trūkumai atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, jog pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles.
Kadangi žemesnės instancijos teismai nesivadovavo materialiosios teisės normomis, reglamentuojančiomis netinkamos kokybės daiktą įsigijusio pirkėjo (vartotojo) teises, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigą, netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, LAT grąžino bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
2024 m. gegužės 16 d. Nr. e3K-3-108-381/2024