LAT nutarčių apžvalga 2024 m. birželio 10 d. – birželio 14 d.
CMR konvencija nedraudžia pirmajam vežėjui ir kitiems vežėjams sutarti dėl jų ginčų teismingumo, sudarant prorogacinį susitarimą, kuriuo susitariama dėl papildomos jurisdikcijos nei numato CMR konvencija
Byloje iškilo klausimas dėl vežėjų teisės tarpusavio susitarimu pakeisti 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR konvencija) 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto regresinio ginčo teismingumą, kai pirmoji vežėja (Lietuvos įmonė) siekė Lietuvos teismuose pareikšti ieškinį regreso tvarka kitam tarptautiniame vežime dalyvavusiam vežėjui (Lenkijos įmonei) dėl nuostolių atlyginimo už prarastą krovinį, kuris buvo gabentas pagal vieną tarptautinio vežimo sutartį. Žemesnės instancijos teismai paliko ieškinį nenagrinėtą, nusprendę, kad ieškovė reiškia reikalavimą, kildinamą iš sutarties, sudarytos tarp krovinio siuntėjos (Nyderlandų įmonės) ir ieškovės (bei kitų vežimo grandinėje dalyvavusių vežėjų, prisijungusių prie šios sutarties). Anot teismų, tokiu atveju negali būti taikomas sutartinis teismingumas, numatytas tarp pirmosios vežėjos ir vežėjos atsakovės. Kadangi pirmoji vežėja bei siuntėja nebuvo sutarusios dėl sutartinio teismingumo, ieškinys gali būti pareikštas vienam iš teismų, kaip nustatyta CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje, tarp kurių nėra pirmosios vežėjos buveinės vietos teismo.
Panaikindamas žemesnės instancijos teismų sprendimus ir perduodamas ieškinio teismingumo klausimą nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui, LAT pasirėmė savo ankstesne praktika, kurioje išaiškinta, kad vežimo paslaugą užsakęs subjektas (klientas) nėra vežėjų, vykdančių jo užsakymą, tarpusavio susitarimų šalis. Todėl vežėjai yra laisvi sutarti, kokiomis sąlygomis ir kokių dokumentų pagrindu užsimezga ir klostosi jų vidiniai tarpusavio teisiniai santykiai. Toks aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad vežėjai gali susitarti ir dėl kitokių, nei nurodyta pradinėje vežimo sutartyje, sudarytoje su užsakovu, tarpusavio teisių ir pareigų. Nors CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalies norma, pasirėmus jos originaliu tekstu anglų kalba, nėra įtvirtinusi ieškovo teisės reikšti regresinį reikalavimą kitiems vežėjams pagal ieškovo, kaip žalą atlyginusio krovinio siuntėjui ar gavėjui asmens, buveinės vietą, vadovaujantis aukščiau pateiktais išaiškinimais, vežėjai gali susitarti dėl kitokio tarpusavio ginčų teismingumo nei nustato minėta norma.
2024 m. birželio 13 d. Nr. e3K-3-138-611/2024
Šiuo laikotarpiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius išnagrinėjo dar 10 bylų, kurias trumpai aptariame žemiau:
LAT pažymėjo, kad teismas, priimdamas sprendimą įpareigoti atlikti atsakovą tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti tik pats atsakovas (ginčo atveju – sudaryti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį), turi teisę nurodyti, kad, atsakovui neįvykdžius šių veiksmų, už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną ieškovo naudai yra skiriama bauda.
2024 m. birželio 10 d. Nr. e3K-3-87-378/2024
Byloje dėl galimybės skųsti apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamąją dalį LAT nurodė, kad sprendžiant kasacinio skundo pagrįstumo klausimą, pirmiausia turi būti įvertinta, ar skundžiama nutartimi buvo pasisakyta dėl faktinių aplinkybių, galinčių daryti poveikį proceso šalies teisėms ar pareigoms ir sukurti teisinius padarinius ateityje. Šiuo atveju ieškovė ginčijo apeliacinės instancijos teismo nutarties dėl teismingumo motyvus, kuriais buvo iškeltos abejonės dėl ieškovės reikalavimo teisės galiojimo. Atsižvelgdamas į tai, jog ieškinio teismingumo ir ieškinio palikimo nenagrinėtu klausimai buvo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kasacinis teismas sprendė, kad apeliacinės instancijos teismo motyvų dėl ieškovės reikalavimo teisės galiojimo peržiūrėjimas nebūtų reikšmingas. Ieškovei turint visas procesines galimybes pirmosios instancijos teismui teikti įrodymus ir paaiškinimus, susijusius su jos reikalavimo teise, LAT kasacinį procesą dėl skundžiamos nutarties peržiūrėjimo nutraukė.
2024 m. birželio 10 d. Nr. e3K-3-107-943/2024
Kasacinis teismas nagrinėjo klausimą dėl viename Lietuvoje veikiančio universiteto fakultete taikomos praktikos teisėtumo, kai dauguma fakulteto dėstytojų yra įdarbinti ne konkurso tvarka kaip kviestiniai dėstytojai ir didžioji jų dauguma yra ilgamečiai tie patys kviestiniai dėstytojai, dirbantys pagal paeiliui sudaromas terminuotas darbo sutartis. Teismas nurodė, kad DK 68 straipsnis reglamentuoja terminuotų darbo sutarčių maksimalų terminą ir nustato, kad šios sutartys gali tapti neterminuotomis dviem atvejais. Pirma, kai nustatytas ar pratęstas terminuotos darbo sutarties terminas yra ilgesnis nei 2 metai arba paeiliui einančių terminuotų darbo sutarčių bendra trukmė viršija 2 metus. Antra, kai su tuo pačiu darbuotoju paeiliui einančių terminuotų darbo sutarčių, skirtų skirtingoms darbo funkcijoms atlikti, bendra trukmė viršija 5 metus. DK 68 straipsnio 4 dalis leidžia iki 5 metų trukmės terminuotas darbo sutartis tam tikroms profesijoms, remiantis kitais įstatymais. Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (MSĮ), kuris yra toks specialusis įstatymas, 72 straipsnis nustato, kad dėstytojai ir mokslo darbuotojai priimami penkerių metų kadencijai viešo konkurso būdu. MSĮ 68 straipsnis leidžia sudaryti terminuotas darbo sutartis kviestiniams dėstytojams ir mokslo darbuotojams ne ilgesniam nei dvejų metų laikotarpiui. Kasacinis teismas nurodė, kad MSI nenustato kitų ribojimų ar draudimų, be kita ko, maksimalios paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių bendros trukmės, paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių su kviestiniais dėstytojais skaičiaus.
Kasatorė buvo atleista iš darbo po 17 metų trukusių darbo santykių, nes buvo išregistruota atitinkama studijų programa nelikus jai paklausos. Kasacinis teismas išaiškino, kad suėjus terminuotos darbo sutarties terminui, universitetas, skirstydamas darbo krūvį, turėjo teisinį pagrindą nutraukti darbo sutartį ir ieškovė teisėtai buvo atleista pagal DK 69 straipsnio 1 dalį (darbo sutarties nutraukimas suėjus terminui).
Kasacinis teismas taip pat nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei neturtinės žalos atlyginimą, nes ieškovei aiškinantis dėl jai (ne)skirto krūvio ateinantiems akademiniams metams, darbdavė nekomunikavo su ieškove ir, atleidus ieškovę 2022-08-31, jai pasunkėjo galimybė rasti kitą mokslinį-pedagoginį darbą, kas sukėlė ieškovei netikrumo jausmą dėl savo ateities.
2024 m. birželio 10 d. Nr. e3K-154-684/2024
Išsprendęs ginčą tarp daugiabučio namo administratoriaus ir skolininko dėl skolos už administravimo paslaugas priteisimo, LAT išaiškino, kad esant ginčui dėl skolos (jos dydžio), kai kreditorius remiasi CK 6.55 straipsnyje įtvirtinta įmokų paskirstymo tvarka, kreditoriaus atliekamas skolininko įmokų priskyrimas senesnėms skoloms dengti nesukuria pareigų tokį priskyrimą atlikusiam kreditoriui (CK 1.63 straipsnio 4 dalis) ir dėl to nelaikytinas savarankišku vienašaliu sandoriu. Dėl to skolininkas, nesutikdamas su kreditoriaus atliktais mokėjimo įskaitymais (CK 6.55 straipsnis), nesutikimo argumentus gali reikšti atsiliepimo į ieškinį forma ir šie argumentai patenka į bylos dėl skolos priteisimo nagrinėjimo ribas.
2024 m. birželio 10 d. Nr. e3K-3-120-823/2024
Pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių teismo sprendimų pripažinimą ir leidimą vykdyti pagal Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, kasacinis teismas apžvelgė jau suformuotą LAT ir EŽTT praktiką, nagrinėjančią teisės į teisminę gynybą užtikrinimo asmens informavimo apie prieš jį pradėtą teismo procesą aspektu. Įvertinęs Rusijos teismo sprendime esančius neatitikimus apie suinteresuoto asmens informavimą bei jo atstovo pateiktą informaciją, kasacinis teismas konstatavo, kad Lietuvos apeliacinis teismas nepašalino abejonių šiuo klausimu ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.
2024 m. birželio 11 d. Nr. e3K-3-38-943/2024
Spręsdamas klausimą dėl to, kokius teisinius padarinius sukelia pradinio kreditoriaus reikalavimo atsisakymas (skolininko atleidimas nuo prievolės vykdymo), atliktas po to, kai pradinis kreditorius perleido šį reikalavimą naujajam kreditoriui, tačiau skolininkas nebuvo informuotas apie reikalavimo perleidimo faktą, kasacinis teismas išaiškino, kad reikalavimo teisės perleidimo sutartis iki pranešimo skolininkui apie reikalavimo perleidimo faktą sieja tik šios sutarties šalis ir nesaisto trečiųjų asmenų, įskaitant skolininką. Iki tokio pranešimo gavimo skolininką ir pradinį kreditorių siejanti prievolė (ir jos subjektai) lieka nepakitusi ir gali pasibaigti įstatyme įtvirtintais pagrindais. Pranešimas skolininkui neturi retroaktyvaus poveikio iki pranešimo susiklosčiusiems pradinio kreditoriaus ir skolininko santykiams, neatima iš skolininko teisės nuo naujojo kreditoriaus reikalavimo gintis visais atsikirtimais, kuriuos skolininkas turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą. Atsižvelgiant į tai jei pradinis kreditorius atleidžia skolininką nuo prievolės vykdymo anksčiau nei skolininkas yra informuojamas apie reikalavimo perleidimą, skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia.
2024 m. birželio 13 d. Nr. e3K-3-122-381/2024
Byloje kilus ginčui dėl procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momento, LAT pakartojo, kad pagal pagrindinę taisyklę jos skaičiuojamos nuo ieškinio pareiškimo dienos, nes kreipimosi į teismą dieną jau egzistuoja piniginė skolininko prievolė, kurios skolininkas geruoju nevykdo ir taip pažeidžia kreditoriaus teises.
Byloje, teismas nustatė, kad sutartį ieškovė nutraukė dar 2018 m. dėl esminio jos pažeidimo, tačiau atsakovė atsisakė vykdyti restituciją. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovės prievolė grąžinti pinigus atsirado dar 2018 m. ir egzistavo kreipimosi į teismą dieną, tad procesinės palūkanos pagal bendrąją taisyklę skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo dienos.
Išimtis taikoma tuomet, kai ieškiniu siekiama sutartis pripažinti negaliojančiomis ir taikyti restituciją. Tokiu atveju, kreipimosi į teismą dieną restitucijos prievolė neegzistuoja. Ji atsiranda tik įsiteisėjus teismo sprendimui sutartį pripažinti negaliojančia ir taikyti restituciją. Šiuo atveju procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
2024 m. birželio 13 d. Nr. e3K-3-121-378/2024
Byloje dėl baudos skyrimo antstolės surašyto akto pagrindu už teismo sprendimo dėl bendravimo tvarkos su vaiku nevykdymą LAT išaiškino, kad surašydamas tokio sprendimo neįvykdymo aktą antstolis tik konstatuoja sprendimo neįvykdymo faktą. Aktas yra vienas iš įrodymų, kurių pagrindu teismas sprendžia baudos už teismo sprendimo nevykdymą klausimą. Tą teismas daro įvertinęs bylos aplinkybių visetą, be kita ko, konkrečius tėvo (motinos) veiksmus (neveikimą), kuriais pasireiškė teismo sprendimo (nutarties) neįvykdymas.
LAT konstatavo, kad teismai tinkamai įvertino motinos kaltę pagrindžiančias aplinkybes ir pagrįstai sprendė, kad skolininkės kaltė nustatyta, nes ji siekia, kad mažamečio vaiko ir tėvo ryšys silpnėtų dėl nuolatinio vaiko nebuvimo jo gyvenamojoje vietoje.
2024 m. birželio 13 d. Nr. e3K-3-125-1120/2024
Byloje kilus ginčui dėl antstolio pareigos realizuoti skolininko turtą kreditoriaus naudai, kai skolininko turtui yra taikomas laikinasis turto konfiskavimas, LAT išaiškino, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) 755 straipsnyje įtvirtintas draudimas nukreipti išieškojimą į skolininko turtą, kuris yra konfiskuotas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ar Lietuvos Respublikos civilinio turto konfiskavimo įstatymo tvarka, taikomas tik tada, kai yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis, teismo nutartis ar teismo nutarimas, kuriuo asmeniui paskirtas turto konfiskavimas ir nurodytas konkretus konfiskuotinas turtas. Taigi, laikinajam turto konfiskavimui šis draudimas netaikomas.
LAT taip pat išaiškino, kad CPK 755 straipsnį taikant sistemiškai su CPK 626 straipsniu bei atsižvelgiant į laikinojo turto konfiskavimo tikslus, kai skolininko turtui taikomas laikinasis konfiskavimas, kreditoriaus naudai skolos išieškojimo procesą vykdantis antstolis privalo stabdyti vykdomąją bylą, kol paaiškės laikinai konfiskuoto skolininko turto likimas.
2024 m. birželio 13 d. Nr. e3K-3-123-421/2024
LAT sprendė ginčą dėl civilinės atsakomybės draudimo sutarties aiškinimo ir draudikės pareigos mokėti draudimo išmoką, draudimo liudijime ir draudimo taisyklėse nurodytoms sąlygoms esant dviprasmiškoms.
Draudėja (logistikos bendrovė), gabendama krovinį iš Italijos į Jungtinę Karalystę, Prancūzijoje krovinį prarado dėl kilusio gaisro ir patyrė gelbėjimo darbų išlaidų. Vadovaujantis draudimo sutarties liudijimu, draudimo apsaugos galiojimo teritorija yra Europa, išskyrus Jungtinę Karalystę, Pietų Italiją žemiau Romos, NVS šalis. Tuo tarpu vadovaujantis draudimo taisyklėmis, draudimo apsauga galioja draudimo teritorijoje, nurodytoje draudimo sutartyje; tuo atveju, jei krovinio pakrovimo ir (ar) iškrovimo vieta arba draudžiamojo įvykio vieta yra už draudimo sutartyje nurodytos teritorijos ribų, draudimo apsauga negalioja visam pervežimui. Draudikė atsisakė išmokėti draudėjai draudimo išmoką.
LAT priminė savo praktiką, kad tuo atveju, jei draudikas netinkamai įvykdo pareigą supažindinti draudėją su draudimo rūšies taisyklėmis, tokios taisyklės netampa draudimo sutarties dalimi ir nėra privalomos draudėjui. Šiuo atveju taisyklių kopija draudėjai faktiškai nebuvo įteikta. Taigi draudikė nėra tinkamai įvykdžiusi pareigos supažindinti draudėją su draudimo rūšies taisyklėmis. Draudimo liudijime net nėra nurodyta, kad draudimo sutarties dalis, be draudimo liudijimo, yra ir taisyklės.
LAT paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria buvo tenkintas draudėjos ieškinys dėl draudimo išmokos priteisimo.
2024 m. birželio 13 d. Nr. e3K-3-142-403/2024