LAT nutarčių apžvalga 2020 m. balandžio 6 d. – balandžio 10 d.
Pirmą kartą išsamiai pasisakyta, kaip teismas, spręsdamas dėl actio Pauliana pagrindu ginčijamo pirmenybinio sandorio šalių sąžiningumo, turi vertinti verslo aplinkos specifiką, nes kiekvienas verslininkas visų pirma veikia siekdamas naudos sau.
CK 6.9301 straipsnis, nustatantis finansinių sunkumų turinčio asmens atsiskaitymų eiliškumo tvarką, netaikomas priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sandoriams.
Bendrovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginčijo su atsakovėmis sudarytus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo susitarimus. Bankroto administratoriaus nuomone, kai buvo atliekami įskaitymai, bendrovė neturėjo pakankamai lėšų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti. Sudarant sandorius, buvo pažeista CK 6.9301 straipsnyje nustatyta atsiskaitymų eiliškumo tvarka, nes bendrovė turėjo ankstesnės eilės kreditorių. Taip pat šie sandoriai pripažintini negaliojančiais actio Pauliana pagrindu.
Išplėstinė teisėjų kolegija suformavo taisyklę, kad CK 6.9301 straipsnyje reglamentuojamas tik atsiskaitymų lėšomis – grynaisiais ir negrynaisiais pinigais – eiliškumas, todėl šio straipsnio nuostatos netaikomos priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sandoriams.
ĮBĮ buvo įtvirtintas draudimas nuo bankroto bylos iškėlimo vykdyti bankrutuojančios įmonės prievoles, be kita ko, priešinių vienarūšių reikalavimų (išskyrus leidžiamus pagal mokesčių įstatymus) įskaitymą. Šį draudimą pažeidžiantys sandoriai būtų laikomi niekiniais. Nesant draudimo įskaityti nemokios įmonės reikalavimus iki bankroto bylos iškėlimo, tokie sandoriai nėra niekiniai, tačiau gali būti nuginčijami įstatyme nustatytais pagrindais, be kita ko – actio Pauliana pagrindu.
Pasisakydama dėl antrojo teisinio pagrindo (actio Pauliana instituto taikymo), LAT teisėjų kolegija nurodė, kad turi būti tiriama, ar sudaryti sandoriai nėra neteisėti pirmenybiniai sandoriai (kuriais skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui). Klausimų sukėlė būtina šio instituto taikymo sąlyga – ar trečiasis asmuo buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis skolininko kreditoriaus teises.
Remdamasis teisės doktrina, LAT konstatavo, kad komerciniuose santykiuose asmens elgesio sąžiningumas negali būti vertinamas atsietai nuo įprastos verslo praktikos, komercinių papročių ir paprasčiausios verslo logikos Pareiga atsižvelgti į kitos šalies interesus savo interesų sąskaita (mažinant savo naudą) turi būti taikoma ribotai – vengiant plečiamojo aiškinimo ir nekeliant komerciniams sutartiniams santykiams nebūdingų tikslų. Todėl teismas, spręsdamas dėl ginčijamo pirmenybinio sandorio šalių sąžiningumo, turi įvertinti ne tik tai, ar sandoris pažeidė kitų skolininko kreditorių interesus, bet ir tai, kokioje verslo aplinkoje veikė šalys, ar faktinės aplinkybės nesudarė būtinumo skolininkui sudaryti sandorį, kokius interesus patenkinti siekė sandorį sudaręs trečiasis asmuo, atsisakymo sudaryti sandorį galimą poveikį jam, kaip verslo subjektui, bei jo paties kreditorių interesams. Galimos situacijos, kai kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio sudarymas būtų pateisinamas tuo pagrindu, kad jo nesudarymas lemtų analogiškas arba dar sunkesnes pasekmes trečiojo asmens ar jo kreditorių turtiniams interesams.
LAT suformavo naują taisyklę: vienpusiškas, t. y. prioritetiškai ginant tik bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, actio Pauliana instituto taikymas teismų praktikoje neatitiktų civilinių santykių principų ir galėtų turėti neigiamų padarinių verslui, skatinti vengti komercinių ryšių su laikinų ekonominių sunkumų turinčiais ūkio subjektais. Vis dėlto tiek verslo praktika, tiek teismai negali ignoruoti šio teisės instituto tikslo ir turinio, <…>. Dėl to actio Pauliana negali būti paneigiami remiantis vien tuo argumentu, kad ginčijamo sandorio šalys veikė pagal verslo logiką – siekė savo turtinių interesų patenkinimo.
2020 m. balandžio 9 d. Nr. e3K-7-115-469/2020
Nutartį galite rasti čia.
Apžvalgą parengė arbitražo ir teismų praktikos grupė.